Prieš šešerius metus Astos Zubkonės šeimos namuose apsigyvenęs rotveilerio mišrūnas Mauras tapo priežastimi, dėl kurios visa Zubkonių šeima susidomėjo kinologija. Pirmasis augintinis paskatino Astą su vyru gilintis, kuo ypatingi šunys, turintys veislę patvirtinančius dokumentus. Pradėjusi domėtis skirtumais, aktyviai dalyvaudama šunų augintojų, veisėjų ir kinologų forumuose, lankydamasi šunų parodose, pora nusprendė, kad atsakingas šunų auginimas, parodų ringo adrenalinas ir naujas šeimos narys galėtų tapti nauju gyvenimo būdu.
„Kriterijai buvo gana paprasti. Norėjome, kad šuo nebūtų didelis, jo kailis nereikalautų sudėtingos priežiūros ir jam nereikėtų daug fizinio krūvio. Pagal šiuos kriterijus linkome į mopsų ir prancūzų buldogų veisles. Apsilankę Lietuvos prancūzų buldogų ir mopsų mylėtojų klubo surengtame renginyje, pamatėme juodos spalvos mopsę. Iš karto supratome, kad būsima mūsų veislė – mopsas! Taip prieš ketverius metus mūsų šeimos nare tapo juodos spalvos mopsė Žozefina (dokumentuose vardas Aga).“
Atsiradusi mopsiukė pamažu tapo Astos laisvalaikio, interesų bei pomėgių centru. Moteris kartu su Žozefina intensyviai lankė parodoms ruošti (hendlingo) skirtas treniruotes, o netrukus nuolatinis darbas davė džiaugsmingų rezultatų – augintinė tapo Lietuvos jaunimo čempione. Veisėja ne tik aktyviai dalyvavo šunų parodose, bet ir intensyviai tobulino kinologijos žinias, dalyvavo seminaruose, tobulino žinias apie mopsų veislę. Astos požiūris į šunų veisimą atspindi kompanijos „Purina“ socialinio projekto vertybes – žmonės privalo atsakingai pasirinkti veislę bei rūpintis augintiniu kaip tikru šeimos nariu.
„Atėjo laikas, kai supratau, kad turiu pakankamai žinių ir noro pabandyti pritaikyti teorines žinias praktiškai ir prisiimti atsakomybę už į pasaulį ateisiančius naujus mopso veislės atstovus. Nors puikiai supratau, kad idealių šunų nėra, žinojau, kad Žozefina reprodukcinėje veikloje turės daug pliusų. Reikėjo tik parinkti jai į porą tinkamą patiną. Išsikėliau tikslą būti sąžininga pirmiausia pati sau, todėl iš visų jėgų stengiuosi veisimo veiklą vykdyti teisingai, taisyklingai ir atsakingai. Registravau veislyno „Juokutis“ vardą FCI (Fédération Cynologique Internationale), užsiregistravau kaip veisėja VMVT (Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba) ir 2015 m. liepą sulaukta ir sėkmingai užauginta pirmoji veislyno 5 šuniukų vada. Šiuo metu veislyne auginame antrąją vadą.“
Mopsai – nedidelių šunų veislė, skirta palaikyti žmogui kompaniją, jį linksminti. Pirmos žinios apie mopsus aptinkamos lamų rankraščiuose. Juose budistų vienuolynai minimi kaip mopsų ir kitų šventųjų šunų veisimo centrai. Ir Tibete, ir vėliau, patekę į Kinijos imperatoriaus rūmus, mopsai buvo garbinami, juos slėpė nuo paprastų žmonių akių. Kinų kronininkai rašė, jog 900 metais prieš Kristaus gimimą Kinijos imperatorius kontribuciją mokėjo auksu, brangenybėmis ir… mopsais. Mopsai turėjo savo tarnus, juos saugojo ginkluota sargyba. Garbino juos už karališką ženklą – diademą, esančią kaktoje (kiekvieno mopso diadema unikali kaip piršto spaudas). Tokias raukšles – proto ženklą – tušu išraitydavo ant Kinijos valdovo kaktos. Raukšlės liudijo, kad išrinktasis yra nepaprastų proto galių žmogus. Taigi, imperatoriui reikėjo „nupiešti“ proto vageles, o mopsus paženklino pati gamta.
„Mopsų veislę labai puoselėjo Sun dinastija, kuri valdė Kiniją XVI amžiuje. Tais laikais mopsiukai ne visada varginosi bėgdami paskui valdovą – juos pernešdavo specialiais neštuvais. Mopsai puikiai ištverdavo ilgas keliones buriniais laivais. Iš tolimosios Kinijos jie pasiekė kitus žemynus. Kai 1500–1600 metais kinai ėmė prekiauti su Portugalija, Ispanija, Olandija ir Anglija, stebuklingas kinų šilkas, porcelianas ir kitos prekės pasklido po pasaulį. Europą pasiekė ir kinų šunys. Manoma, kad mopsiukai pirmiausia atvyko į Olandiją. Europoje buvo ypač mėgstami damų, nes manoma, jog jų raukšlėtas snukutis gerai pabrėžia damų grožį.“
„Mopsas – išdidus, inteligentiškas, žinantis savo vertę šuo. Tai didelis šuo mažame kūne, nežinantis ir nejaučiantis jokių kompleksų dėl savo ūgio, drąsiai einantis į kontaktą su didesniais už save, todėl reikia būtinai įsitikinti, kad didesniam šuniui mopso draugija bus priimtina. Mopsas yra optimistas, moka mėgautis gyvenimu, labai mėgsta būti savo šeimos dėmesio centre, laimingas, kai yra juokiamasi iš jo išdaigų ir grimasų. Jokia veikla namuose neapsieis be trumpos mopso nosies įsikišimo. Myli ir džiaugiasi svečiais. Mopsas geras žmogaus psichologas. Mopsų šeimininkai savo numylėtiniams apibūdinti vartoja posakį „Dar ne žmogus, bet jau ir ne šuo“.
Asta pasakoja, kad didžiausias mopso noras – visas būti šalia savo šeimininko. Kad ir koks pavargęs šuniukas būtų, jis sekios savo šeimininką, kad ir kur jis eitų.
„Esu girdėjusi, kad ši mopso savybė kai kuriuos erzina, bet tada mopsas ne jums. Savo šeimininko kūno dalis mėgsta panaudoti kaip patogesnę pagalvę sau ar šildytuvą. Mopsai gana gausiai šeriasi, todėl švaros pedantams irgi reikia tai turėti omenyje. Mopsas gali būti užsispyręs ir veikti savo nuožiūra, bet yra silpnavalis maisto atžvilgiu, todėl šeimininkas gali nesunkiai nukreipti mopso dėmesį sau reikalinga linkme naudodamas skanėstus. Bet reikia būti atsargiems, nes dėl savo pomėgio maistui mopsai yra linkę priaugti svorio, todėl būtina išmokti atsispirti maisto prašančioms akims ir turėti tvirtą nuomonę, kiek ir kada galima lepinti mopsą. Labai svarbu savo mopsą mokėti pasverti „akimis“, nes net ir nuo kelių papildomų skanėstų mopso talija gali greitai suapvalėti, šuo nutukti, o tai labai kenkia mopso sveikatai.“
Vienas pagrindinių „Purinos“ socialinio projekto tikslų – paneigti vyraujančius mitus apie gyvūnų veisles. Apie mopsus visuomenėje vyrauja keli ryškūs stereotipai – tai tingūs šunys, kurie daugiausia laiko praleidžia miegodami ir knarkdami.
„Kas augina mopsiuką nuo 2–3 mėnesių, nustemba, iš kur tiek energijos, kai ir po pasivaikščiojimo dar žaislai atnešami mėtyti ar grįžus šeimininkui mopsas pademonstruoja garsųjį savo džiaugsmo lėkimą kiek kojos neša per visus kambarius pabrukus uodegą ir išpūtus akis. Su branda, jaunatviška energija kiek aprimsta, bet nors tai dekoratyvinė veislė, nereiškia, kad jiems užtenka 5 minučių išėjimo į kiemą „atlikti reikalų“. Gražus ir laimingas mopsas yra geros kondicijos ir raumenyno, o tam reikalingi kasdieniniai, reguliarūs pasivaikščiojimai.“
„Būna, kad mopsas knarkia miegodamas, kartais net garsiau už žmogų. Bet tikram mopso mylėtojui tai raminantis garsas, kuris parodo, jog namie yra taika, ramybė, o namų jaukumo saugotojas mopsas miega. Oro gadinimas – tai ženklas, kad šuo yra šeriamas netinkamu maistu, galbūt netgi nuo žmogaus stalo, šeriant tinkamai šis nutikimas nebus dažnas.”
Mopsų veisėja pasakoja, kad šie šunys labai prisitaiko prie šeimininko gyvenimo būdo, nes jam svarbiausia būti šalia žmogaus. Ši veislė tinka tiek jauniems, tiek vyresnio amžiaus žmonėms, kurie mėgsta laiką leisti draugų kompanijoje, pasivaikščioti gamtoje ir pan. Tiesa, moteris griežtai nepritaria, kad augintinis gali būti „vaikų šunimi“.
„Tokio termino „vaikų šuniukas“ iš vis neturėtų būti, jei yra nepilnamečių vaikų, už šunį šeimoje atsako tėvai. Bet, taip, mopsas tinkama veislė šeimoms su vaikais. Mopsai kantrūs, neturi agresijos, į vaikus žiūri kaip į „savo ūgio“ žmones. Bet suaugusieji turi užtikrinti šuniui ramybę, kai jis ėda ir ilsisi.“
Specialios ar ypatingos priežiūros mopsiukams nereikia. Svarbiausia saugoti ir prižiūrėti šuniuko akis, kurias jis gali lengvai sužeisti, net aktyviai žaisdamas. Daug dėmesio taip pat reikėtų skirti mopso kvėpavimo sistemai, nes jie yra šunys brachicefalai, kurių trumpas snukis sunkina kvėpavimą. Didelis karštis pavojingas šuniui. Būtina pasirūpinti, kad vanduo ir pavėsis būtų šuniui visada prieinami, ypač karštą vasarą.
„Mopsai populiari ir vis dar populiarėjanti veislė Lietuvoje, nors didelis populiarumas bet kuriai veislei nėra gerai. Nuo Lietuvos kinologų draugijos įsteigimo iki šiandien Lietuvoje jau yra užregistruota daugiau kaip 1 600 mopsų. Dėl veislės populiarumo parduotuvėse, bene dažniau nei kitų veislių, galima įsigyti suvenyrų: puodelių, pagalvėlių, kojinių, palaidinių su mopso snukučiu, dėl kurių veislės mėgėjai ir augintojai neretai užsikrečia „mopsomanija“ ir turi sukaupę ištisas tokių mielų daiktų kolekcijas su mopso atvaizdu.“
Mopsiuko kaina, priklausomai nuo tėvų kilmės ir turimų titulų, Lietuvoje vidutiniškai yra apie 1 000 eurų. Pokalbio pabaigoje Asta dar kartą primena, kad prieš įsigyjant šuniuką būtina daugiau pasidomėti apie šią veislę, nes mopsas taps šeimos nariu, kuris džiugins šeimą ilgus metus. Veislės aistruolių ir veisėjų galima sutikti šunų parodose ar organizuojamuose veislės aistruolių susitikimuose.
Užsakymo nr.: PT_74679926