Vilnietė Grėtė Indičianskytė prieš daugiau nei dvejus metus atrado savo pašaukimą – reabilituoti šunis ir žmones, kad vieni kitiems taptų patys geriausi kompanionai. Tokią misiją jaunai moteriai iš dalies padėjo atrasti pusketvirtų metų augintinis Eltonas. Jį mergina sutiko savanoriaudama gyvūnų prieglaudoje „SOS gyvūnai“. Neįtikėtina jos ir keturkojo Eltono istorija prasidėjo po ilgų Grėtės ieškojimų siekiant išsiaiškinti, kuo ji šiam pasauliui gali būti naudinga.
„Visada labai mėgau šunis. Kai buvau maža, mano bendraklasės kolekcionavo dainininkių plakatus. Kadangi norėjau pritapti, dariau tą patį, tačiau manęs tai visai nevežė. Vieną dieną iš auklėtojos gavau kalendoriuką su šunimis ir supratau, kad man svarbiausi jie! Tada vaikišku lygmeniu pradėjau domėtis kinologija. Rinkau viską, kas susiję su šunimis, ėjau į bibliotekas, ieškojau knygų, informacijos apie juos. Zyziau tėvams, kad labai noriu auginti didelį šunį, tad, kai man suėjo 10 metų, gavau taksą. Gal tai ir nebuvo mano svajonių šuo, bet labai jį įsimylėjau.“
Grėtė nuo mažens žinojo, kad šuo nėra tik smagus žaidimų partneris, tad su naujuoju augintiniu taksu bandė užsirašyti į šunų dresūros mokyklą. Tuo metu Lietuvoje tokios šunų treniruotės nebuvo itin populiarios, o sutikti treneriai gana skeptiškai vertino mergaitės norą dresuoti taksą.
„Nežinau, kodėl tada mūsų nepriėmė į dresūrą... Bet aš nusprendžiau, kad galiu savarankiškai dresuoti savo šunį. Man labai gerai sekėsi tai daryti ir netrukus draugai prašydavo, kad dresuočiau ir jų šunis. Žinoma, prasidėjo paauglystė ir po truputį šį pomėgį užmiršau.“
Grėtė, studijuodama universitete, vėl sugrįžo prie ramybės neduodančios temos – kaip realizuoti save, kokia jos gyvenimo misija, kokia veikla ją iš tiesų domina. Prieš trejus metus mergina prisiminė savo seniai pamirštą aistrą – šunis.
„Turiu viziją reabilituoti ne tik šunis, bet ir pačius šeimininkus, nes šunys mus, žmones, gali labai daug ko išmokyti. Eltonas buvo labai problematiškas šuo – puldavo vyrus, kitus šunis, ypač mažus, buvo labai nesocializuotas, augintas be jokių taisyklių. Jis mane išmokė kantrybės. Labiausiai jam esu dėkinga už tai, kad išmokė stresinėse situacijose išlikti ramiai, kai suplūsta adrenalinas, įkvėpti ir iškvėpti.“
Mergina pasakoja, kad priglaudusi Eltoną po kurio laiko pastebėjo, jog jis agresyviai reaguoja į vyrus. Jei šeimininkas su šunimi palaiko gerą ryšį arba augintinis yra jautresnis, jis akimirksniu pajunta, kai jo šeimininką užplūsta adrenalinas (tuo metu pasikeičia žmogaus kūno kvapas), ir sureaguoja, ieško, nuo ko apginti šeimininką.
„Kai kitą kartą išėjusi į lauką tolumoje pamačiau vyrą ir pastebėjau, kad Eltonas įsitempė, tiesiog suvaidinau žiovulį ir nusisukau į priešingą pusę nei buvo vyriškis. Eltonas tik dirstelėjo į mane ir atsipalaidavo. Tai buvo kuo aiškiausias įrodymas, kad visada reikia domėtis naujausia informacija ir nebijoti eksperimentuoti.“
Grėtė socialinio projekto „Purina“ heroje tapo dėl savo besąlygiško atsidavimo keturkojams ir neblėstančio atsidavimo savo idėjai, kuri gali palengvinti daugelio nelaimėlių gyvenimą.
„Turiu du tikslus. Kadangi gyvūnų prieglaudose yra didžiulis šunų perteklius, aš noriu padėti tuos šunis reabilituoti, kad mūsų visuomenėje jie galėtų gyventi visavertį gyvenimą. O kitas – padėti žmonėms palaikyti tvirtus santykius su savo augintiniais ir išmokyti kantrybės, tikslumo.“
„Nuomonių apie savo idėją išgirstu įvairių. Vieniems mano idėjos juokingos, kitiems – puikios. Man į akis niekas nėra nieko neigiamo pasakęs, bet girdėjusi esu daug ko. Kritika tik skatina mane judėti į priekį. Net mano šeima iš pradžių siūlė susirasti „rimtesnį“ darbą, bet pamatę, kokia aš laiminga ir kaip man sekasi, visomis keturiomis eina už mane. Jei turėtų uodegą, tai net ją vizgintų“, – juokauja Grėtė.
Mergina savo ateitį sieja su šunų auklėjimu, tad atsakingai kaupia žinias, dirba asistente pas vieną geriausių Lietuvoje dresūros trenerių Aną Menčiūnienę, dalyvauja seminaruose ir mokymuose. Norint tapti profesionaliu dresūros treneriu reikia ne tik išsilaikyti egzaminus, bet ir dvejus metus dirbti kartu su jau atestuotu specialistu ir tik tada oficialiai galima dresuoti kitų augintinius.
„Lietuvoje nėra specializuotų dresūros studijų. Yra tik kinologijos studijos, bet jos labiau orientuotos į veterinarus. Jose šunų elgsenai, psichologijai, dresūrai nėra skiriama ypač daug dėmesio. Kita vertus, norint mokytis savarankiškai, yra daug šaltinių: literatūra, vaizdo medžiaga, seminarai... Reikia pačiam įdėti nemažai pastangų, kad visas tas žinias susirinktum. Esu labai dėkinga A. Menčiūnienei, kad ji priėmė mane būti jos asistente. Aišku, teko nemažai paplušėti, kad sutiktų mane mokyti. Gerą mėnesį skambinėjau jai po kelis kartus per savaitę, tad ėjau į jos dresūros pamokas, ji stebėjo, kaip aš bendrauju su Eltonu, kitais šunimis ir galiausiai priėmė.“
Viso pokalbio metu minimas mišrūnas Eltonas iš tiesų ypatingas ir nepaprastas šuo, kuris per pusmetį intensyvaus darbo tapo drąsiu, draugišku ir smalsiu šunimi, mokančiu tuziną triukų ir noriai visur lydinčiu Grėtę.
„Eltonas yra iš prieglaudos. Kai ten pradėjau lankytis, buvau jau daug skaičiusi apie šunų kūno kalbą, tad norėjau stebėti prieglaudoje gyvenančių šunų elgseną ir tiesiog padėti ten dirbantiems žmonėms. Būdavo šunų, kuriuos savanoriai pristatydavo kaip agresyvius. Norėjau išsiaiškinti, ar šunų baimė taip pasireiškia, ar patys žmonės prie jų netinkamai prieina. Buvo tikrai nemažai atvejų, kai tinkamai priėjusi prie narvo, iš šono, nežiūrėdama gyvūnui tiesiai į akis ir pamėčiusi skanukų, tapau geriausiu tų „agresyvių“ šunų draugu.“
Eltonas taip pat buvo priskirtas prie agresyvių šunų būrio, gyveno atskirtas nuo kitų keturkojų. Grėtė, stebėdama jo elgesį, suprato, kad jis nėra agresyvus, tokiu elgesiu pasireiškia šuns baimė. Jis nepasitikėjo nei savimi, nei žmonėmis, nei kitais šunimis.
„Eltoną pasiėmiau laikinai globai, nes namuose gyvenančius šunis žmonės labiau nori pasiimti, jie jau būna šiek tiek reabilituoti. Tiesa, po kelių dienų supratau, kad su Eltonu reikės labai daug ir nuosekliai dirbti. Kaip tik tuo metu vyko projektas „Gyvenimo mokykla prieglaudinukams“. Treneriai padėdavo paruošti paliktą šunį gyventi namuose: netempti pavadžio, ateiti pakvietus, sėdėti, nepulti kitų šunų. Praleisdavau su Eltonu po 3–4 valandas kasdien, bandydavau užmegzti su juo ryšį. Tuo metu dar negalvojau, kad Eltoną pasiliksiu. Tiesiog tai buvo puiki proga pasimokyti, reabilituoti šunį ir surasti jam namus.“
„Man reikėjo pakeisti asociacijas, kurių jis turėjo. Šunys viską išmoksta per asociacijas. Taigi pirmiausia turėjau jam parodyti, kad kiti šunys yra labai geras dalykas. Socializacijos su kitais šunimis mokiau per atstumą – kai jis pamatydavo šunį, gaudavo skanuką. Taip suprato, kad, kai yra kitų šunų, atsiranda geri dalykai, gauna maisto, kurio namuose šiaip negauna. Eltoną maitinu tik už tai, ką jis teisingai padaro, kitaip tariant, maistą jis užsidirba.“
Dabar Eltonas draugiškas tiek kitiems šunims, tiek vyrams ar vaikams. Dar viena unikali jo charakterio savybė – jis geba padėti kitiems šunims.
„Dabar jis puikiai man padeda reabilituoti kitus gyvūnus. Aš tikrai niekada nemaniau, kad taip atsitiks. Jei į aikštelę ateina bailesnis ar piktesnis šuo, Eltonas prieina prie jo, neprovokuodamas būna šalia, jį nuramina savo kūno kalba.“
Grėtės ir Eltono draugystė – vienas akivaizdžiausių „Purinos“ socialinio projekto pavyzdžių – jų santykis, kokybiškai kartu praleistas laikas bei patirtys padėjo tiek merginai išmokti kantrybės, atkaklumo, ramybės, tiek Eltonas tapo drąsesnis, išauklėtas ir savimi pasitikintis šuo.
„Priglaustas suaugęs šuo labai įvertins, kad tu jį išgelbėjai. Eltonas iškart suprato, kad aš jį ištraukiau iš prieglaudos. Nuo pirmų dienų jis labai gerbė visas namų taisykles. Taip pat didesni šunys visus reikalus atlieka lauke, tad nereikia pereiti palučių ir balučių etapo. Dar vienas privalumas – daugiau niekas neturės tokio šuns kaip tu, juk vienodų mišrūnų praktiškai nėra. O ir priglaudęs šunį išgelbėji gyvybę, padarai gerą darbą.“
Žinoma, būsimi šeimininkai turi nusiteikti, kad su didesniu šunimi reikės užsiimti, jį socializuoti, reabilituoti, mokyti dresūros, skirti jam laiko ir pinigų.
„Būtinai reikia pasiruošti ir įvertinti, ko reikia iš šuns: ar kompaniono, ar sportui, aktyvesnei veiklai. Tada reikia įvertinti, kokios energijos esi ir pagal tai rinktis aktyvų ar ramų šunį. Pagrindinis kriterijus neturi būti amžius, išvaizda. Svarbiausia – šuns temperamentas. Dėl to geriausia eiti į prieglaudą su specialistu. Jis padės atskirti, kuris šuo draugiškesnis, aktyvesnis ir pan. Taip pat svarbu pasižiūrėti, kaip šuo reaguoja į prisilietimus, ar jis jautrus jiems, ar baikštus, ar tai jam malonu, nes tai nulemia, kaip su šunimi turėsite elgtis.“
Užsakymo nr.: PT_74643870