Kačiukus J. Norvilaitė-Vaitkienė vadina ne tik draugais, bet ir antidepresantais. Tiesa, kiekvienas iš jų turi savo istoriją – gyvūnai ne visada džiaugėsi jaukia aplinka ir mylinčia šeima.
Mėlynakė Laimė šeimoje atsirado iš prieglaudos. Panašu, kad ji galėjo būti laukinukė, nes iš pradžių daug šnypšdavo. Kaip bebūtų neįtikėtina, tačiau vos per keletą dienų naujuose namuose katytė pasikeitė neatpažįstamai.
„Iš pradžių ji buvo mažas šnypštukas, išgelbėtas iš kažkurio Vilniaus kiemo ir atkeliavęs į Vaidos veterinarijos kliniką. Puikiai atsimenu tas narsias, bet liūdnas akutes, kurias pamačiau viename iš prieglaudų puslapių. Ilgai netruko, ir mes su vyru išvykome parsivežti jos namo. Šiandien ji yra be galo prieraiši, meili ir dėkinga už viską, ką jai suteiki. Taip pasikeisti jai užtruko vos kelias dienas po to, kai ją parsivežėme“, – teigia J. Norvilaitė-Vaitkienė.
Antruoju šeimos keturkoju tapo baltas it sniegas ir pilka kepurėle pasipuošęs katinas Kė. Anot pašnekovės, šis gyvūnas jos gyvenime atsirado lyg iš giedro dangaus, o jei tiksliau – iš po balkono.
„Tuo metu neplanavome turėti daugiau augintinių. Iš pradžių ketinome jį padovanoti – oi, kiek buvo norinčių! – tačiau jis liko pas mus. Toks be galo brangus, šiltas, niekada nieko neapdraskantis ir net nemokantis miaukti. Kė tik kiauksi ir kantriai laukia, kada gaus dėmesio“, – šypsosi J. Norvilaitė-Vaitkienė.
Mažiausioji šeimoje auganti katytė – trispalvė Nala. Ši buvo netikėtai rasta sirguliuojanti sodybos lysvėj. Tuo metu atrodė be galo rami ir tyki, tačiau, pasirodo, tai tebuvo apgaulingas pirmasis įspūdis.
„Vėliau, kai ji pasveiko, pasijuto tikra namų karalaite. Išdykusi iki padusimo, pūsta uodega, skersa ir visada iš paskos. Visada pasitinka vartydamasi ir sukiodamasi“, – juokiasi moteris.
Moteris įsitikinusi, kad bet kokio gyvo sutvėrimo atkeliavimas į namus pakeičia kasdienybę. Ji pripažįsta, kad nauji augintiniai reiškia daugiau rūpesčių ir daugiau atsakomybių, tačiau kiekvienas iš gyvūnų duoda tiek, jog visi rūpesčiai tampa nereikšmingi.