Teko sukti galvą, kaip įsigyti šunį karantino metu
Šuns Beatričė pasakoja norėjusi seniai. Ji nuolat kalbindavo vyrą, tačiau šis abejodavo, ar keturkojui šeima turės pakankamai laiko, mat aktyvus gyvenimo būdas ne itin draugiškas augintiniams. Vis dėlto, prasidėjus koronaviruso pandemijai, šeimai toptelėjo mintis, kad tai – puikiausias metas įsigyti keturkojį: ribojimų fone užsidarius namuose, galima skirti begalę kokybiško laiko augintinio auklėjimui. Tad svajonė auginti spanielių tapo siekiamybe – jiedu ėmė ieškoti galimybės pastarąjį įsigyti. Deja, paieškos šalies veislynuose sultingų vaisių nedavė. Karantino laikotarpiu šuniukus žmonės tiesiog šluote šlavė, tad Skardžiams buvo pasakyta laukti kitos vados, o tai gali užtrukti net metus. Beatričės charakteris neleido pasiduoti – paieškos virto rimtu ir atkakliu darbu, kad naujas šeimos narys namus pasiektų greičiau.
„Aš pasitelkiau kūrybiškumą. Į skelbiu.lt parašiau skelbimą – galbūt kažkas parduodate šunį? Čia buvo paskutinės vilties priemonė. Mano vyras Arnas, prisimenu, juokėsi iš manęs, sakė, kad ką tu čia su tais skelbimais. Bet jūs nepatikėsite! Po dienos į tą platformą gavau žinutę, kad turime šuniuką, jį parduodame. Aišku, man kilo įtarimas, kadangi tai buvo ne veislynas, o privatūs asmenys. Pradėjome jiems rašyti, klausti, kodėl jūs parduodate tą šunį? Šeima paaiškino, kad nusipirko šuniuką ir paaiškėjo, jog vaikas turi labai stiprią alergiją – negali būti namuose. Aišku, mums kilo labai stiprios dvejonės, ar čia nebus taip, kad nusipirko šunį ir jis tiesiog labai aktyvus, jie negali su juo sugyventi, mato, kad tokio įsipareigojimo negali vykdyti.
Ir tuo metu kadangi buvo karantinas, mes neturėjome teisės išvažiuoti iš Vilniaus, o šuo buvo Druskininkuose, tai mes paprašėme nuvažiuoti mano draugės, kuri tada užsiiminėjo maisto gaminimu ir turėjo leidimą. Ji važiavo pas tą šeimą, užsuko į namus, sakiau jai apžiūrėti šunį, ar jis sveikas, ar nieko blogo jam nėra, ar šeima tikrai tvarkinga, ar nėra kažkokių įtarimų, kad jie bando mus apgauti ir panašiai. Ji nuvažiavo, patikrino – viskas buvo puikiai. Kaip dabar atsimenu – įvažiavo į kiemą, realiai į dvi saujas Luna tilpo, tokia maža, maža, ir ta draugė Ugnė sako: „Žinok, ji mane visą kelią bučiavo, visiška bučiuoklė“. Atsimenu įsinešėm su Arnu ją į namus, ji varo ratais, bučiuojasi be galo ir be krašto, mes ant žemės sėdim, abu juokiamės“, – šypteli Beatričė.
Paklausta, ar nebuvo baisu į namus priimti šunį, kurio prieš tai nei Arnas, nei Beatričė nebuvo matę, pašnekovė atvirauja, kad labai gerai žinojo, ko tikėtis iš spanielių veislės šuns, tad baimės nebuvo. O ir gavę augintinę iškart kitą rytą išskubėjo pas veterinarus, kad šie patikrintų šunytės sveikatos būklę ir įsitikintų, jog ji visiškai sveika.
„Žinojome, kad bus labai draugiškas, aktyvus šuo, mylės žmones, ypatingai vaikus. Tik mes tikrai gavome tokį super energingą šunį. Įdomu tai, kad ji turėjo augti didesnė, nes dauguma būtent šios veislės spanielių sveria virš 10 kilogramų, apie 14 vidutiniškai, o Luna sveria 10 kilogramų, tai ji tokia mažytė. Mes, atsimenu, buvome spanielių susitikime, tai ji buvo mažiausia, bet kiečiausia ir energingiausia. Visi spanielių šeimininkai klausinėjo, kuo mes ją maitinam“, – juokiasi ji.
Tad ko tikėjosi, tą ir gavo – kaip pasakoja Beatričė, Luna išpildė absoliučiai visus lūkesčius: savo energija ji puikiai atitiko šeimos gyvenimo būdą.
„Aš neįsivaizduoju šalia savęs šuns, kuris visada nori miegoti ir nenori niekur eiti. Mes tikrai daug ir važinėjam, ir daug vaikštom, ir mums buvo labai svarbu, kad šuo puikiai sutartų su žmonėmis – vis tiek ateityje planuojam vaikus, čia irgi labai svarbu, nes spanieliai pasižymi kaip labai juos mylintys. Pavyzdžiui, mes turime uždarą kiemą ir išleidžiame Luną su kaimynų vaikais, ji ten laksto, visi draugai – ir vaikams smagu, ir Lunai gerą energijos kiekį nuima. Tas yra labai gerai.
Tai visos tos charakteristikos realiai ją atitiko. Be to, ji tikrai labai graži, šokoladinė, kas yra irgi reta spalva. Visi draugai net juokiasi, net ne draugai, bet apskritai visi, kad kai pamatai šunis, jie dažnai net ir išvaizda, ir charakteriu supanašėja su šeimininku. Tai gal garbanos labiau į mano tėtį ir mes juokiamės, kad Luna panaši į mano tėtį išoriškai, bet charakteriu tai ji labai mus atitinka, ypač mane“, – pasakoja Beatričė.
Kartu keliauja ir į užsienį
Energingoji Luna netruko įsilieti į šeimininkų gyvenimą. Kaip teigia pašnekovė, šiuo metu rinka yra labai prisitaikiusi gyvūnų poreikiams, tad su augintine galima ne tik į restoraną ar kitą viešą vietą išeiti, bet ir kartu žygiuoti apsipirkti, sportuoti, netgi be vargo vykti į keliones.
„Mes neseniai važiavome į darbostogas, mėnesiui į Italiją buvom ją pasiėmę kartu. Italai yra pakvaišę dėl šunų, viskas yra super lengva. Negalėjau patikėti, kad per dieną tave gali pakalbinti, nemeluoju ir visai neperdedu, kokie 20 žmonių, nes visi klausia, koks jos vardas, kokia veislė, iš kur ji yra, kaip jūs gyvenate, visi nori paniurkyti, paminkyti. Arnui sakiau, kad jeigu ne Luna, tai mes gal draugų ir nebūtume susiradę, nes visi ėjo, kalbino Luną ir labai daug dėmesio gavome. Kas po to jau šiek tiek varginti pradėjo, nes šiaip labai paprasta keliauti, bet kai tu ateini į restoraną ir nori pavalgyti, o visi lenda prie šuns, tai pradžioje smagu, po to – gal nelabai.
Jeigu tu jau pasiryžai turėti šunį, tai tau neturi būti sunku su juo eiti į miestą ar pas draugus, ar kai svečių pasikvieti. Man nekyla klausimas, ar tai sunku, ar ne. Iš tikrųjų labai faina, kad man Luna yra geriausia draugė ir man nebereikia galvoti kartais, ar reikia čia man kompanijos, ar ne – aš pasiimu Luną ir einu“, – sako Lunos šeimininkė.
Paklausta, kaip pačiai Lunai sekasi būti viešose vietose, šeimininkė sako, kad priežiūros išties reikia, tačiau ne todėl, kad Luna būtų išdaigininkė ar nepaklusnus šuo.
„Aš vis tiek suprantu, kad ne visi žmonės myli gyvūnus, gal turi kažkokią baimę, tai paleisti jos negali, nes Luna tikrai eina su visais pasisveikinti, dauguma žmonių ir patys prieina prie jos, nori paglostyti, pakalbėti, su ja pažaisti. Bet negali paleisti, nes ar išteps, ar netyčia grybštels. Visada vis tiek turi akylai prižiūrėti, ypatingai, kai Luna toks energingas gyvūnas“, – aiškina Beatričė.
Nors Luna puikiai sutaria su visais žmonėmis, su kitais augintiniais ji nėra linkusi draugauti. Šeimininkė pasakoja, kad tai – spanielių bruožas.
„Čia yra labai įdomu, nes kai Luna buvo mažytė, ji iki pusantrų metų absoliučiai su visais gyvūnais buvo gera draugė, bet kažkas vienu metu atsitiko ir ji pradėjo nebedraugauti praktiškai su visais šunimis. Turi kieme savo draugus, kaip aš juokauju – vaikystės draugus, su kuriais draugauja, bet su naujais, svetimais šunimis praktiškai ne, todėl mes netgi nelabai leidžiame.
Nežinome, gal kažkada ji išsigando... Tokio kažkokio incidento niekada nebuvo, bet galvojame, gal tėvai kažko yra nepasakę, ar draugai, kurie prižiūrėjo, ar šunų viešbutyje kažkas nutiko, nežinau. Bet tai yra spanielių bruožas. Kiek esame kalbėję su aplinkiniais, kurie augina spanelius, tai nemažai daliai lygiai tas pats atsitiko, kad vienu metu kažkaip pasikeitė šuo ir nebenori draugauti su kitais gyvūnais. Bet mums tai netrukdo“, – šypteli ji.
Nemaloni patirtis šunų viešbutyje
Nors Luna dalyvauja praktiškai visose šeimininkų veiklose ir beveik visuomet palaiko jiems kompaniją, natūralu, kartais pasitaiko atvejų, kada Lunai tenka pasisvečiuoti pas artimuosius, o šiems neturint galimybių suteikti priežiūrą – praleisti laiką šunų viešbutyje. Tad štai čia Luna yra turėjusi ir ne kokių patirčių.
„Buvome prie Vilniaus vieną susiradę, kurį mums rekomendavo kiti, bet jis mums pradėjo kelti tokių keistų įtarimų, kad kažkas ten ne visai gerai. Po to, kai antrą ar trečią kartą Luna nuvažiavo, ji labai nenorėjo ten eiti, mums atvažiavus pasiimti – norėjo greičiau išeiti. Mums jos emocija buvo labai keista. Pasiskaitėme, kad tuo metu, kai šuo atvyksta arba išvyksta, turi labai stebėti jo reakciją. Mums ji nepatiko, buvo įtarimų, kad kažkas ten negerai“, – pasakoja Beatričė.
Laimei, šeimininkai greitai sureagavo ir Luna tame viešbutyje daugiau nesilankė. O pagalbos ranką ištiesė šunų prižiūrėtojas Mantas.
„Draugai rekomendavo tokį Mantą, pas kurį ne tik kad šunų viešbutis, labiau šunų stovykla, kurioje jis ne tik prižiūri šunis, bet dar ir juos treniruoja. Jis išskirtinis dar ir tuo, kad Mantas atvažiuoja nuo namų pasiimti gyvūną, o kai aš grįžtu, jį atveža, atiduoda į rankas. Po pirmo karto pastebėjome, kad Luna Mantą bučiuoja, su juo draugauja, emocija žiauriai gera, jis mums davė rekomendacijų, padaryti tą, Lunai reikia dėmesio ten ir ten. Mums tai labai patiko, kad ne tik atveži gyvūną, jį ten uždaro ir viskas, bet dar ir vaizdo įrašus siunčia, kaip ji laksto, ką ji veikia, tai vežti būtent į tą viešbutį mums visiškai ramu“, – sako pašnekovė.
Nors, kaip sako Beatričė, Mantas davė dresūros patarimų, ji komandų Luna moko ir pati. Žinių semiasi iš socialinių tinklų, o Lunos sugebėjimų sąraše komandų yra tiek, kad Beatričę būtų galima pavadinti tikra dresūros meistre – šunytė moka apsisukti, kristi negyva, apsiversti, atsigulti, atsisėsti, parodyti balsą. Šunytė, kaip sako ji, itin imli, o kai kurias komandas išmoko per vieną dieną.
„Juokingiausia, kad buvo sunkiausia išmokyti parodyti balsą – abu su vyru sėdim ir patys vaidinam, kad lojam. Jeigu būtų kas nors nufilmavę, kaip mes ją mokom, tai būtų žiauriai juokinga. Lankėme ir dresūrą šiek tiek, kur su kitais šuniukais vaikščiojom po miestą, mokėmės tam tikrų komandų.
Dabar truputį gal apleidę jau esame, reikėtų jau naujų triukų pamokyti, bet mačiau aktyviems šunims yra tokios „agility“ treniruotės, galvojame gal į jas vesti, kad dar labiau ją iškrautume. Iš kaimynų sužinojome, kad yra netgi baseinas, ten gal labiau reabilitacija, bet vėlgi gal galėtų būti kaip opcija iškrauti šunį“, – pasakoja Lunos šeimininkė.
Mokytis reikia ne tik šunims, bet ir šeimininkams
Beatričė skuba pastebėti, kad vienas svarbesnių dalykų, kurį jiedu su Arnu padarė, buvo jau pačioje Lunos gyvenimo jų namuose pradžioje – privačios pamokos nuotoliu. Pastarosios išskirtinės tuo, kad buvo skirtos labiau šeimininkams, o ne augintiniui.
„Pavyzdžiui, jeigu šuo kažką blogo padaro, tai visi pliaukšteli per užpakalį ir po to stebisi, kodėl šuo griebia už rankos. Tai jis griebia dėl to, kad visi tokie pliaukštelėjimai gąsdina šunį ir tada veikia jo savigyna, jis tada gali griebti tau ranką. Tai pradžioje mus pamokė, kad tokių dalykų negalima daryti – tu negali tiesiog pliaukštelėti šuniui per užpakalį, nes tai iššaukia neigiamą reakciją į visus kitus tavo veiksmus. Tai tokių mokymų pirmiausiai reikia patiems šeimininkams, kad labai daug suprastum apie gyvūno elgesį ir reakciją“, – patirtimi ir patarimais dalijasi ji.
Be to, Beatričė savo „Instagram“ platformoje turi sukaupusi virš 20 tūkstančių sekėjų, tad vedina minties, kad gali turėti įtakos būsimiems augintinių šeimininkams, ji stengiasi edukuoti žmones ir patarti, kokius niuansus reikėtų apsvarstyti prieš pakviečiant į savo šeimą keturkojį.
„Net kelis postus rašiau, kodėl nereikia turėti šuns. Bandau edukuoti tuos, kurie galbūt nėra apsisprendę. Jeigu žinai, kad negalėsi 100 procentų įsipareigoti, tai geriau šuns neimti, nes reikia skirti daug laiko, daug meilės, finansų. Visi sako, kad šuo nekainuoja. Kainuoja, nes ir batukai žiemą kainuoja, ir geresnis kombinezonas, ir vitaminus gali pirkti, ir maistą geresnį, nes, pavyzdžiui, Lunai buvo vienu metu pakilęs rūgštingumas, tai po to turi rūpintis, eiti pas gydytojus, kol atrandi tokį maistą, kad ji gerai jaustųsi. Kirpykla lygiai taip pat kainuoja, nes turi šunį apkirpti. Žodžiu, yra eilė dalykų, kurie ne iš oro ateina. Ir įsipareigojimas labai didelis, o prieš ruošiantis kažkada ateityje turėti vaikų, tai yra geras pasimatavimas“, – teigia ji.
Visą pokalbį su Beatriče Skardže žiūrėkite laidoje „Duok leteną“.