„Aš manau, kad esu gaujos vadas“, – tokiais žodžiais pasakojimą pradeda Vilniaus teritorinės muitinės inspektorė – kinologė Živilė Čepulienė, kurios namuose suskaičiavome net 23 šunis: nuo kelių savaičių šuniukų iki ilgalaikių gyventojų vokiečių aviganių. Visas pulkas šunelių atsirado priglaudus kalytę, kuri atsivedė šuniukų beveik tuo pačiu metu kaip ir Ž. Čepulienės auginama vokiečių aviganė.
Apie savo meilę gyvūnams ir didelį jų būrį pašnekovė kalba šiek tiek juokaudama, bet pripažįsta, kad jos ryšys su gyvūnais itin artimas. „Kiekvienas savaip išprotėjęs. Būna dienų, kai pagalvoju, kad, pavyzdžiui, vietoj šunų auginimo galėčiau gaminti valgyti. Juk žmonės kaifuoja tai darydami, gaminimas tampa jų hobiu... Kai šunys ką nors sugadina, suserga, sugriaužia, svarstau, kodėl man taip lemta. Bet šis santykis – tai kažkas daugiau. Aš gerai jaučiuosi su savo šunimis, o jie – su manimi.“
Pirmasis šuo kinologės gyvenime atsirado beveik prieš 25 metus. „Pirmas šuo buvo kolis be dokumentų. Ji atsirado, kai man buvo 17 metų, aš buvau priklausoma nuo tėvų, tais laikais išvis šuo bute atrodė baisi keistenybė. Tuo metu nenorėjau kolio, bet tai buvo mano ir tėvų kompromisas. Visada norėjau vokiečių aviganio, bet tėvai nesutiko. Tad sutikau auginti tai, ką leido. Tačiau visada norėjosi kažko daugiau. Po trejų metų atsirado mano pirmasis vokietis bute, po metų dar vienas. Taip viskas ir prasidėjo.“
Po kurio laiko moters domėjimasis šunimis ir jų dresūra tapo ne tik gyvenimo būdo dalimi, bet ir profesija. „Visada sakau, kad profesija mane pasirinko. Visą laiką dirbau su šunimis, tad atitinkamai draugų, pažinčių ratas ir buvo iš šunų pasaulio. Vienas pažįstamas kartą pasakė: „Gal užtenka leisti pinigus šunims, gal tu dirbk su šunimis ir tau už tai mokės. Pas mus konkursas muitinėje, pabandyk.“ Nuėjau ir priėmė.“
„Oficialiai turiu tarnybinį šunį, su kuriuo dirbu muitinėje, jis gyvena čia ir mes tiesiog kartais su juo važiuojame pasilinksminti. Šunims darbas yra visiškas žaidimas. Ten, kur aš dirbu, jis jaučiasi kaip namuose.“
Augindama ir veisdama vokiečių aviganius moteris nelieka abejinga ir pamestiems, benamiams šunims, tiesa, ji itin atsakingai žiūri į naujų gyvūnų priglaudimą savo namuose. „Nedažnai priimu pamestinukus, nes labai atidžiai įvertinu savo galimybes, visiems juk negaliu padėti. Jau dabar namai kaip prieglauda. Juk visiems šunims reikia žmogaus, tad priglaudžiu tik tada, kai žinau, jog galėsiu kažką suteikti. Dažniau renkuosi padėti finansiškai, į namus priimu beglobius daug rečiau, nes vis dėlto namuose gyvena vokiečių aviganiai, jie nebūtų labai draugiški priglaustam šuniui, todėl tektų juos atskirai vedžioti, palikinėti ir pan.“
„Šiuo metu namuose yra priglausta kalė. Tarp jos ir mano šunų toks kultūringas ignoravimas, ji nemato mano šunų, o jie nemato jos, bet mažiausia žiežirba ir, žinoma, ji būtų suplėšyta. Tai yra sudėtinga. Todėl negalėčiau esant tokioms aplinkybėms sau pasilikti šuns visam laikui. Bet aš turiu šiek tiek didesnę galimybę padovanoti šunis, nes daug žmonių mane stebi, ir man tai padaryti lengviau nei kitiems. Beje, pastebėjau, kad kur kas žmogui maloniau paimti šunį iš namų nei tiesiai iš prieglaudos.
Kinologė, paklausta apie neseniai priglaustą kalytę su mažais šuniukais, pirmiausia perspėja, kad tai nebus liūdna istorija, ir netrukus priduria, kad žmonės yra linkę labai greitai teisti kitus nežinodami visos situacijos. „Į „Facebook“ buvo įdėta kalės nuotrauka su ką tik gimusiais šuniukais ir prierašu: „Gal kas žinote kokią prieglaudą, po dešimt dienų noriu atiduoti šuniukus.“ Tarp šunų mylėtojų tas įrašas sukėlė labai audringą reakciją. Tuo metu mano šuniukams buvo dešimt dienų, suveikė visi globėjiški instinktai. Pagalvojau: atiduos juos į prieglaudą, yra didelė rizika, kad jie užsikrės ligomis ir mirs. Pagalvojau, kad gal paimsiu juos aš.“
„Tie žmonės su manimi susisiekė, paprašiau, kad man duotų ir kalę, ne tik šuniukus, jie sutiko. Po Velykų aš juos pasiėmiau. Tie „blogi“ žmonės – pensinio amžiaus ukrainiečiai, kurie turi kiemsargę kalytę. Jie nešneka lietuviškai. Jie savo šunį iš tiesų labai myli, maisto visur pridėliota, ant lovos ji guli. Šeimininkai sakė, kad visur ima šunį. Vyras naktimis dirba sargu, tad pasiima ją kartu ir paleidžia lakstyti po teritoriją. Tačiau kažkoks patinas nutaikė progą. Šeimininkas prasitarė, kad žmonės siūlė sunaikinti juos iškart, bet nepakilo ranka, o kadangi gyvena bute, negali jų visų laikyti. Išsivesdama kalę mačiau, kad šeimininkės akys žiba, prižadėjau, kad grąžinsiu ją, nors pasirašėme visus atidavimo dokumentus. Jie apsidžiaugė, jau su anūke buvo atvykę aplankyti kalytės pas mus, atvežė visokių dovanų, klausia, kada galės ją pasiimti. Aš juos perspėjau, kad grąžinsiu ją sterilizuotą, jie sutiko, nori tiesiog pasiimti. Tad ir sakau, nereikia spręsti apie žmones iš anksto.“
Aktyvi ir veikli moteris – ir trijų vaikų mama. Natūralu, kad daugeliui kyla klausimas, kaip moteris suspėja pasirūpinti pulku augintiniu ir gausia šeimyna. „Man nėra našta auginti vaikus ir šunis. Kai pagimdžiau dukrą, vyras norėjo man padėti, kadangi jis gamtininkas, stebi paukščius, tad išvažiuodamas stebėti migracijos, pasiėmė šunis iš namų. Tuo metu laikiau du vokiečių aviganius. Tos kelios dienos be šunų buvo labai sunkios, neturėjau su kuo pasišnekėti, juk jie labai geri klausytojai, nesiginčija, jie susižavėję žiūri į tave. Žmonėms trūksta bendravimo su kitais žmonėmis, man trūksta šunų, su jais jaučiuosi gerai. Žinoma, gana sudėtinga su tokiu pulku, bet tai tik laikina.“
Ž. Čepulienė turi tvirtą nuomonę ir dėl vaikų įtraukimo į šunų priežiūrą – jei vaikai to nenori, ji sąmoningai jų neskatina atlikti darbų, susijusių su augintiniais. „Vaikų labai įtraukti nesistengiu, vyresnių vaikų net nevežiodavau po parodas, nors jie ir prašydavo. Manau, kad vaikai gyvenime turi pasirinkti savo kelią. Tam, kad aš laikyčiau šunis, labai daug nuvargau. O kai yra sukramtyta, įdėta į burną, tėvai dar stumia, kad kažką darytum... Man atrodo, kad tada vaikas praranda galimybę rinktis, ko nori, ir dar pakovoti už tą pasirinkimą.“
„Žinoma, visiškai neįtraukti vaikų į priežiūrą neišeina, nes šunys kartu gyvena. Bet viską stengiuosi daryti pati. Dabar devyniolikmetei dukrai veikla su šunimis pradeda patikti, ji man nemažai padeda, bet ji daro tai, ką nori, ir įsitraukia tiek, kiek pati nori. Sūnus išvis nenori su jais užsiimti. Kai aš kur nors išvykstu, jie su dukra pasidalija, kas ką turi padaryti, juk viso šito būrio vienu metu neišvesi. Sūnus daro tiek, kiek paprašai, ir ne daugiau. Bet esu dėkinga ir už tai.“
„Kai kurie perka vaikams šunis, nors iš tikrųjų patys nori. Reikia šeimoje pasikalbėti, ar tikrai nori tokio rūpesčio. Bet pirkti tik dėl to, kad gyvūno nori vaikas, nėra gerai, nes jis pasidžiaugs dvi–tris dienas ir tiek. Vaikams gerai augti su šunimis, bet jie negali būti jo savininkais. Yra šunų, kurie neleis vadovauti vaikui. Vaikas ir pagal įstatymą negali šuns vedžioti. Žinoma, jei vaikas pilnametis, sąmoningas – kita kalba.“
„Manau, kad vaikai, būdami tarp gyvūnų, išmoksta rūpintis, būti atsakingi, pastebi, kad gyvam padarui skauda, kad jis pavargsta. Vaikai yra gana egoistiški. Tik tada, kai susilaukia savų vaikų, pastebi, kiek mama į juo įdėjo pastangų ir dėmesio. O kai tu rūpiniesi šunimi, vaikas mato kasdienį tavo elgesį su gyvūnu. Manau, kad tai yra savotiška projekcija į tai, kaip užaugęs vaikas elgsis, galų gale, su tavimi. Kokį žmonės, kurie atsisako senų šunų, rodo pavyzdį savo vaikams? Kiekvienas mūsų pasens, būsime nereikalingi, bet per gyvūnus galime vaikams parodyti, kaip reikia rūpintis kitais.“
Kinologė Živilė Čepulienė pastebi, kad, nepaisant visų skaudžių istorijų, kurias tenka išgirsti žiniasklaidoje, kinologinė kultūra Lietuvoje sparčiai auga ir vystosi. „Aš esu labai pozityvi. Jei kažkas sako, kad vis tiek yra daug žiaurybių, jos nepradėjo vykti dabar, taip buvo visada. Tik dabar viskas yra viešinama. Žinoma, yra visokių žmonių. Bet kinologinė kultūra gerėja. Informaciniai šaltiniai yra lengvai prieinami. Jeigu žmogus nors šiek tiek domisi ir nori sužinoti, jis turi tam visas galimybes. Šios srities išprusimas tikrai auga.“
Pokalbio pabaigoje pašnekovė akcentuoja, kad vienas svarbiausių dalykų – gerbti vieniems kitus ir prisiminti, kad ne visi privalo šunis mylėti, kaip juos myli jų šeimininkas. „Aš sakau, jog mano gyvenimo būdas nėra normalus. Aš nenorėčiau, kad mano vaikai turėtų tiek šunų, nes iš tiesų namai virsta „šunų namais“, bet tai mano kelias ir pasirinkimas. Per tiek metų, kiek gyvenu su šunimis, nusiskundimų iš kaimynų neturėjau. Aš jų nepaleidžiu po langais, vežu vedžioti į mišką. Turbūt kaimynai nė nežino, kiek tiksliai jų yra, nes iš namų iškart vedu į mašiną. Mes nesipainiojame po akis, stengiamės nekelti problemų, neerzinti ir nekliudyti kitiems, nes kiti žmonės turi teisę nemylėti ar bijoti šunų. Reikia išmokti gerbti aplinkinius ir jų nuomonę, tada ir bėdų bus mažiau.“
Šis straipsnis – kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – šeimos nariai“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti žmones į gyvūnus pažvelgti šiek tiek kitomis akimis ir prisiminti, kad su augintiniais turėtume elgtis taip pat atsakingai, rūpestingai ir atidžiai kaip ir su šeimos nariais. Augintiniai ne tik suteikia džiaugsmo, jaukumo namams, bet ir padeda sutvirtinti santykį tarp šeimos narių, auklėti vaikus ir ugdyti bei puoselėti šeimos tradicijas. Kiekvieną savaitę dalinsimės įvairių įkvepiančių ir įdomių šeimų istorijomis, kurios įrodys, kad keturkojis augintinis tampa ypatinga šeimos dvasia.