Žirgais ir šunimis jauna moteris domisi nuo pat vaikystės – slapta į namus parsivestas šuniukas paskatino lankytis kinologijos kursuose, o paauglystėje draugės pasiūlymas lankyti žirgyną pamažu tapo gyvenimo būdu.
Šiuo metu Aušra su vyru, šešių mėnesių sūneliu Matėjumi ir tėvais gyvena nuostabiame gamtos prieglobstyje, kur vietos užtenka artimiausiems žmonėms ir visam pulkui gyvūnų.
„Išsikelti į gamtą paskatino mano pirmas žirgas Bopo. Kadangi jis negali gyventi vienas, turėjo atsirasti antras žirgas. Studijų metais, kai iš vieno ūkininko išpirkau pirmąjį žirgą, laikiau jį žirgyne. Bet manęs netenkino žirgyno sąlygos. Tad pradėjau ieškoti, kur Bopo galėčiau laikyti ir prižiūrėti pati. Mano pažįstami pasiūlė apsistoti jų sodyboje, kurią turėjau prižiūrėti ir už tai galėjau joje gyventi. Aplinkiniai gana skeptiškai žiūrėjo į tokį mano pasirinkimą, nes išsikrausčiau viena gyventi viduryje miškų, bet per kurį laiką net tėvus persiviliojau gyventi į kaimą, gamtą:, - pasakoja moteris.
Aušra sako, kad dabar visa šeima džiaugiasi, jog gyvena tikrame rojuje, gryname ore, aplink nuostabūs miškai ir platūs laukai. Moteris prisipažįsta, kad nėra tipinė ūkininkė, kuri augina gyvūnus mėsai ar žemės ūkio darbams.
„Aš esu netipiška ūkininkė, neauginu gyvūnų mėsai, nedirbu laukuose su savo žirgais. Man tiesiog yra gera būti tarp jų. Tai tarsi „relaksacinis“ ūkis. Norime gyvūnams suteikti progą pabūti su žmogumi ne tik kaip ūkiniam gyvuliui, bet kaip augintiniui. Pas mus dažniausiai atvažiuoja tie žmonės, kurie labai daug dirba prie kompiuterių, gydytojai, kurie nuolat būna su žmonėmis. Visi jie atvažiuoja pas mus pailsėti, pabūti su gyvūnais. Pati dar vaikystėje pastebėjau, kad būnant su žirgais pasimiršta visas stresas ir problemos. Lieki tik tu, žirgas ir ta aplinka, kurioje esi. Sunku net žodžiais apibūdinti, kokios emocijos apima išėjus į mišką su žirgais ir šunimis", - dėsto Aušra.
Moteris pasakoja, kad nuo mažens ją supa draugai, kurie myli šunis, arklius arba kates. Susilaukus pirmagimio, prie šio rato prisijungė ir tie, kurie myli vaikus. Jie visi yra bendraminčiai:
„Kai susipažinau su savo vyru, turėjau mažesnį gyvūnų skaičių nei dabar. Jis puikiai su jais visais susigyveno. Iš tiesų mano vyras labai mėgsta kates, tad esame sutarę, kad galime auginti iki dešimt kačių savo ūkyje. Dalis jų pas mus apsistoja trumpam, tik tol, kol surandame naujus namus, o neradusios šeimininkų lieka visam. Mano vyrui lengvas šokas dažniausiai būna tik tada, kai aš jam nusiunčiu nuotrauką klausdama, ar patinka joje esantis gyvūnas, ir tada jis supranta, kad tas gyvūnas pas mus atvažiuos gyventi.“
Aušra nelieka abejinga ir namų neturintiems šunims. Du pamestinukai yra apsigyvenę jos ūkyje ir kuo puikiausiai pritapo prie žirgų kompanijos.
„Mūsų pirmas šuo buvo labradoro retriveris, su dokumentais. Bet, kai paaugo, pamačiau viską iš kitos, gyvūnų prieglaudų pusės. Kai pamatai šimtus gyvūnų, kurie loja ir prašo, kad juos paimtum, nebekyla ranka pirkti veislinio šuns, nes laukia daug širdžių, kurias gali išgelbėti. Aišku, aš priglaudžiu tokias veisles, apie kurias svajoju, kurios mane žavi. Tarkime, Keri ir pateko pas mane, nes ji labai panaši į airių vilkogaudį. Ji iš išvaizdos į jį labai panaši, tik ūgio gerokai trūksta. Keri prieglaudoje gyveno dvejus metus, kol sulaukė manęs. Vilkiuką pamačiau atostogaudama Palangoje. Vilniaus prieglauda įkėlė nuotrauką, kurioje jis labai varganai atrodė, buvo susirgęs grybeliu. Iškart važiavome jo gelbėti. Tiesiog pamatęs gyvūno akis supranti, ar jis tau tinka, ar ne. Kiekvienas laukia savo šeimininko", - dėsto veterinarijos gydytoja.
Žirgyno savininkė neslepia, kad ateityje ji norėtų auginti dar šiek tiek daugiau gyvūnų, bet puikiai supranta, kad kuo daugiau gyvūnų apsigyvens jos ūkyje, tuo mažiau laiko kiekvienam atskirai galės skirti, o kokybiškas kartu praleistas laikas su augintiniais moteriai labai svarbus. Dirbdama veterinare Aušra pastebi, kad žmonės myli gyvūnus, bet neturi žinių, kaip jais rūpintis, nežino naujausios informacijos, todėl neretai pakenkia savo keturkojams.
„Kadangi tenka pavažinėti ir po kaimus, kartais tikrai verkiu ir noriu tuos pacientus išpirkti, kad tik jais būtų tinkamai pasirūpinta. Būna taip, kad pagyvenusio žmogaus neperkalbėsi, nepaaiškinsi, jog žirgo užsirietusios kanopos yra labai blogai. Jauni žmonės labiau reaguoja į pastabas ir imasi veiksmų. Tai džiugina. Tikiu, kad ateis laikas, kai viskas kaimuose pasikeis į gera. Literatūros yra labai daug, net ir internete, tad jeigu turi gyvūną, privalai domėtis, kaip jį tinkamai prižiūrėti", - teigia pašnekovė.
Pirmasis Aušros arklys taip pat buvo išpirktas iš šeimininko, kuris buvo nusprendęs visus savo gyvūnus parduoti mėsos perdirbimo įmonei. Jis Aušrai prasitarė, kad vienas iš jų augintinių yra sportiškesnis, gal net tiktų joti.
„Tuo metu neturėjau lėšų, bet maniau, kad nufotografuosiu jį, gal kažkas kitas norės. Nuvažiavusi ten pamačiau gal apie 20 karvių ir arklių. Jie visi pabėgo į šonus, išskyrus Bopo, dabartinis mano žirgas. Jis vienintelis priėjo prie manęs. Tada supratau, kad gausiu pinigų ir pati jį išpirksiu. Pasiėmiau paskolą ir jį nusipirkau. Bopo turėjo šiek tiek sveikatos problemų, ir joks normalus žmogus nebūtų pirkęs tokio arklio. Jam dabar 14 metų, aš jį turiu 10 metų, ir tik pastaruosius dvejus metus ant jo nejodinėjame dėl tų jo sveikatos problemų, bet jis gyvens pas mane tol, kol pats išeis", - sako Aušra.
Šis straipsnis – kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – šeimos nariai“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti žmones į gyvūnus pažvelgti šiek tiek kitomis akimis ir prisiminti, kad su augintiniais turėtume elgtis taip pat atsakingai, rūpestingai ir atidžiai kaip ir su šeimos nariais.