Įžengus į Trakiškiuose gyvenančių Justinos ir Tomo namų kiemą svečius pasitinka garsus lojimas. Vokiečių aviganė Bona atsakinga už šeimos namų saugumą, tad visi kiemo lankytojai būna apuostyti, pasveikinti ir sulaukus šeimininkų leidimo draugiškai sutikti.
Tomas pasakoja, kad labai sąmoningai ir atidžiai rinkosi būtent šios veislės šunį. „Pasirinkome šią veislę norėdami, jog nebūtų sunku auklėti. Šie šunys labai lengvai dresuojami. Norėjome išmokyti bendro paklusnumo, kadangi ji visada laksto mūsų kieme laisva, tad yra labai svarbu, kad šuo klausytų ir būtų išauklėtas.“
Taip pat šeimai buvo svarbu, kad naujas namų gyventojas mėgtų ir gerai sutartų su vaikais. „Kai Kristijonui buvo 2 metai, Bona buvo geriausia jo draugė. Tik dabar, kai ji sugraužė pusę Kristijono žaislų, šiek tiek santykiai pašlijo, dažniau pasipyksta. Vaikas išsineša krūvą žaislų į lauką, Bona pasiima dalį jų ir nusineša į būdą.“
Žaislų dalybos – bene vienintelis dalykas, dėl kurio nesutaria Kristijonas ir Bona. Po mažų konfliktų jie galiausiai susitaiko ir mielai leidžia laiką kartu. „Viskas gerai, jie gana gražiai draugauja. Kristijonas dažnai lauke su ja dviese žaidžia. Pasibara jie, o po to vėl draugiškai bėgioja. Kaip brolis ir sesuo.“
Bonai buvo vieneri metai, kai šeimoje atsirado Kristijonas. Naujos atsakomybės ir rūpesčiai paskatino šeimą įgyvendinti kelis pokyčius, bet abu tėvai buvo ramūs ir įsitikinę, kad jų augintinė vaikui nėra grėsmė. „Iš pradžių Bona gyveno namuose, kol atsirado Kristijonas. Kai gimė vaikas, teko ją perkelti į kiemą. Įrengėme voljerą ir šiltą būdą. Kai atsiranda mažas vaikas, atsiranda ir daug naujų rūpesčių, o kai šuo gyvena namuose, kiekvieną dieną tenka tvarkytis, nes kailio – pilni namai.“
Justina prisimena, kad grįžusi su naujagimiu namo pirmiausia leido jį Bonai apuostyti ir susipažinti. „Iškart leidome apuostyti. Įdomiausia, kol Kristijonas buvo mažas, jis dažniausiai miegodavo vežimėlyje lauke, o Bona gulėdavo, tarkime, ant sniego ir saugodavo jį. Dar ir dabar ji visada bėgioja paskui jį, niekur jo vieno neleidžia. Vasarą, kai Kristijonas maudosi ežere ir nuplaukia toliau, Bona jį aplenkia ir neleidžia dar toliau plaukti.“
Tėvai pastebi, kad šuo padeda vaikui išmokti bendrauti su aplinkiniais, o sūnaus ir augintinės ryšys yra svarbus ir pačiam Kristijonui. „Mes matome, kad Kristijonas išmoko draugauti su aplinkiniais, kitais vaikais. Jei išvažiuojame į kelionę ir paklausiame, ko labiausiai pasiilgo, jis nesako senelio, tetos ar močiutės, jis Bonos pasiilgsta. Manome, kad tarp jų yra ryšys.“
Tomas teigia, kad Bona neatsiejama jų šeimos narė, kuri dalyvauja išvykose, šeimos fotosesijose ir kartu praleidžia iš tiesų daug laiko. Tomas: „Bona tikrai yra šeimos narys. Nors ji ir palaida lauke laksto, mes su ja praleidžiame daug laiko.“
„Turint vaiką reikia ir šunį auginti atitinkamos veislės. Jokių pitbulių, retriverių. Manau, kad tinkamos veislės yra labradoras ir vokiečių aviganis. Jie yra aukso vidurys.“
Justina pusiau juokais, pusiau rimtai pataria, kad šuns ir vaiko atsiradimas būtų kiek įmanoma labiau suplanuotas: „Šeimai iš pradžių reikėtų įsigyti šunį, o po to susilaukti vaikų. Šuniui reikia laiko adaptuotis prie naujos aplinkos, priprasti. Tada prie visų kitų pokyčių prisitaiko natūraliau, lengviau. Svarbiausia, kad laiko tarpas nebūtų didelis tarp šuns įsigijimo ir vaiko atsiradimo, nes šuo dalį namų apniokoja, kitą dalį vaikas.“
Pora neneigia, kad auginant didelį šunį ir mažą vaiką situacijos, kurių nutinka, tik džiugios ir linksmos. „Žinoma, kad būna namuose tų rūpesčių, bet viskas priklauso nuo to, kaip vertinti kiekvieną situaciją. Buvo atvejų, kai dar visai mažą vaiką vos ne vos užmigdydavau, viskas tylu, o Bona ima loti, vaikas atsibunda. Bet papyksti ir praeina. Arba planuojame, kad kitą dieną darželyje vaikus fotografuos, vaikas su šunimi lauke, uodega stipriau pastumia Kristijoną, jis nusibrozdina kaktą ir viskas, jis darželio nuotraukoje nubrozdintas. Tai irgi tuo metu supyksti, bet praeina.“
Šeima linkusi tokias ir panašias situacijas vertinti optimistiškai, nevengia iš jų pasijuokti. Toks požiūris padeda nuleisti garą ir į situaciją žvelgti kitu kampu. Ko gero, ir šios savybės gyvenime geriausiai išmoko keturkojai šeimos nariai.
Šis straipsnis – kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – šeimos nariai“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti žmones į gyvūnus pažvelgti šiek tiek kitomis akimis ir prisiminti, kad su augintiniais turėtume elgtis taip pat atsakingai, rūpestingai ir atidžiai kaip ir su šeimos nariais. Augintiniai ne tik suteikia džiaugsmo, jaukumo namams, bet ir padeda sutvirtinti santykį tarp šeimos narių, auklėti vaikus ir ugdyti bei puoselėti šeimos tradicijas. Kiekvieną savaitę dalinsimės skirtingų, įkvepiančių ir įdomių šeimų istorijomis, kurios įrodys, kad keturkojis augintinis tampa ypatinga šeimos dvasia.