Susitikimas su kauniečiu Andriumi ir jo augintine nykštukine bulterjere Amber nepalieka abejingų. „Beveik kiekvienas maišo Amber su pitbuliu, nors tai yra visiškai skirtingos šunų veislės tiek savo charakteriu, tiek išvaizda. Jis – vienintelis šuo, turintis kiaušinio formos galvą. Ši veislė nepriskirta prie agresyvių. Taip pat nykštukinė veislė yra dekoratyvinė. Šie šunys yra kompanionai, auginami šeimose.“
„Pirmas šuo mano gyvenime buvo mamos padovanotas sesers gimtadienio proga prieš 13 metų. Kai pradėjau gyventi atskirai su drauge, įsigijome katiną. Po to susituokėme ir prieš susilaukdami vaikų įsigijome šunį. Labai jo norėjau. Mane visą gyvenimą supo šunys ir šiaip negaliu ramiai praeiti pro juos.“
„Pradžioje norėjau standartinio balto bulterjero. Važinėjau į veislyną, vedžiojau šunis. Jau net buvome užsakę vadą, bet nepavyko. Tada veisėja pasiūlė nykštukinę rusvaplaukę kalytę. Kai žmonai pasakiau, jog galime įsigyti būtent šią veislę, ji labai jos užsimanė, nes šiek tiek skeptiškai ir atsargiai vertino baltus bulterjerus.“
„Nykštukiniai bulterjerai puikiai sutaria ir su vaikais, ir su kitais gyvūnais. Jie yra dominuojantys šunys, reikalauja daug aktyvaus laisvalaikio, su juo reikia užsiimti. Visos problemos su šunimis prasideda tada, kai šeimininkai neužsiima, šunys neturi, kur iškrauti energijos, todėl ima užsiiminėti saviveikla, pradeda baldus griaužti, maištauti.“
Andriaus šeima prieš įsigydama aktyvų, stiprų ir raumeningą šunį svarstė, kokiu sportu su juo galės užsiimti. „Kai sugalvojau, kad noriu būtent šio šuns, ėmiau domėtis, ką su juo galima veikti. Kaip tik tuo metu Lietuvoje prasidėjo šunų sporto varžybos. Į pirmąsias varžybas vykome kaip žiūrovai: šunys labai stiprūs, stipri disciplina, tai sportas, kuriame turi būti labai didelis ryšys tarp šeimininko ir šuns, jis turi suprasti tave, paklusti. Šie dalykai mums patiko, todėl nusprendėme prisijungti ir mes su Amber.“
„Kartą net teko dalyvauti naktiniame šuns psichikos teste. Jo metu daugelis buvo nustebę, kad tokio tipo šuo kaip Amber aplenkė labai daug didelių ir stiprių šunų. Likome ketvirti ar penkti. Viskas vyko naktiniame miške. Miške šuniui buvo daug neįprastų dirgiklių. Iš paskos ėjo kinologas, stebintis, kaip mes elgiamės. Kelyje pasirodo vis kokių nors dirgiklių, tikrinančių, ar šuo išsigąs, ar puls. Jei išsigąs, šeimininkas turi jį nuraminti ir toliau eiti į priekį. Paskutinė rungtis teste buvo – iššoka figurantas, puola šeimininką, šuo turėtų kąsti. Amber nekando, lojo. Kinologas sakė, kad šiai veislei neprivaloma kąsti. Vilkšunis, tarkime, turi kąsti, nes tai kitokio profilio veislė.“
Į aktyvų laisvalaikį su šunimi yra įsitraukusi visa šeima. „Sportinę dalį atlieku aš, bet į renginį važiuoja visa šeima. Mūsų šunininkų bendruomenė net yra susikūrusi, turinti bendrų interesų. Didieji mūsų renginiai vyksta du kartus per metus.“
Amber – labai veržli ir stipri, valingo charakterio, tad Andriaus šeimoje yra labai aiški hierarchija, kad šuo jaustųsi šunimi ir darniai įsilietų į šeimos gyvenimo ritmą. „Mūsų šeimoje Amber hierarchijoje yra pačioje žemiausioje vietoje, bet ji yra mūsų šeimos narys. Jai svarbiausia būti kartu su mumis, gauti iš mūsų dėmesio. Amber niekada nėra pas mus lovoje miegojusi, ji turi savo guolį, savo vietą, mes jos niekada nemaitinome iš savo lėkščių, mes šunį laikome šunimi.“
„Problemų prasideda tada, kai žmonės pradeda su šunimi miegoti, valgyti iš vieno indelio, nešioti jį ant rankų. Pavyzdžiui, jei atsiranda vaikas, jis užima jo vietą. Vaikas pradeda miegoti kartu su tėvais lovoje, kartu valgyti, o šuo automatiškai pradeda galvoti, kad vaikas tapo jo konkurentu, nes su šunimi niekas nebesielgia taip pat. Kadangi Amber visada buvo šuns pozicijoje šeimoje, tad atsiradus vaikui ji nepajautė jokio skirtumo. Ji augo taip, kaip augo, nebuvo jokio šoko. Ji puikiai sutaria su abiem mūsų vaikais.“
Nepaisant to, kad Andrius pasitiki Amber, ji yra dresuota ir paklusni, jis niekada nepalieka vaiko ir šuns vienų. „Kad ir kaip pasitikiu Amber, niekada nepalieku vaiko su šunimi. Yra situacijų, kurių nesukontroliuosi. Pavyzdžiui, vaikas gali stipriai šunį užgauti, o šuo instinktyviai kąsti.“
„Kai pradėjo vaikščioti mūsų vyresnysis – 2 metų 10 mėnesių, eidavo į Amber guolį, nugriūdavo, vėl atsistodavo. Ji nieko nedarydavo, bet suurgzdavo. Aš tokį jos elgesio pokytį pastebėjau po kelių kartų. Pasikviečiau specialistą, o jis padarė paprastą išvadą – Amber nesiilsi. Ji gyvena bendroje erdvėje, kur ir vaikas, ir mes vaikštome, ir ji negali ramiai miegoti. Tai mes šuns guolį perkėlėme prie laiptų už vartelių, kur vaikas gali visada paliesti, jei šuo prieina. Bet Amber žino, kad pats vaikas neateis ir ji gali ramiai sau būti. Ir problema buvo išspręsta.“
Andrius pasakoja, kad didžiausia problema, susijusi su šunimis, kurią jis pastebi, – šunų pirkimas vaikams. „Bendrauju su dviejų tipų žmonėmis: vieni šiaip augina šunis namuose, o kiti augina sportinius šunis, tad interesai labai skiriasi. Pastarieji perka šunis ne pagal spalvą, o pagal jo istoriją, tėvus, nori, kad šuo būtų stiprus, liptų aukštai siena ar temptų sunkų svorį. Kiti perka šunis namams. Tai nėra blogai. Bet blogiausia, kai perka ne namams, o vaikams. Vaikui atsibosta, pradeda lankyti būrelius, šuo tampa antraeiliu dalyku ir auga bet kaip, su juo niekas neužsiima, jo niekas neauklėja.“
Kadangi Amber išvaizda nepalieka abejingų, vienus gąsdina, kitus žavi, tad natūralu, jog Andrius dažnai patenka ir į juokingas, ir į ne tokias malonias situacijas. „Jai buvo dveji metai. Einant Palangos tiltu priėjo žmonių, kurie prisiklausę pasakų, kad „lyg ir šita veislė, kuriai įkandus šunų žandikaulis susirakina ir nepaleidžia“. Tai tada tiesiog ir pasakiau: „Taip, vieną kartą Amber katę vijosi, ji užlėkė į medį, o ji į šaką įsikando ir susirakino žandikaulis. Tai tris paras prabuvo įsikandusi, tik kai išalko, ją paleido.“ Tas žmogus tikrai patikėjo manimi. Bet tokiam taip ir reikia atsakyti – kvailam klausimui kvailas ir atsakymas.“
Sportiniam šuniui iš tiesų reikalingas didelis fizinis krūvis, specialus ruošimas rungtims. „Didžiąją laiko dalį treniruojamės individualiai. Tik sekmadieniais susirenkame apie 10 šunų, kartu dirbame. Pagrindinės rungtys, kurioms ruošiamės: šuo su šuniu traukia virvę už skirtingų galų. Jie antkakliais pririšti prie medžio, kad, jei paleistų virvę įsiaudrinę, negalėtų vienas kito paliesti, o tiesiog bandytų atimti virvę. Antra rungtis yra svorio tempimas. Svoris yra ant specialių bėgių, ten šunys tempia iki 4 tonų. Amber yra ištempusi 1,5 t. Nedaug trūko iki 1,7 t. Trasa būna įvairi – 4–5 metrai. Amber gali 118 kartų savo svorį ištempti. Jai tas nekenkia. Ir šiaip, nepriversi šuns tempti, jei jis nenorės. Šuo atvedamas ant bėgių, jam uždedamos specialiai siūtos petnešos, kur išmatuota, kad spaudimas išsidalintų po lygiai, šeimininkas atsistoja priekyje ir su komanda kviečiame ateiti. Jos nepriversi to atlikti, jei ji nenorės. Negalima naudoti jokio smurto ar agresijos, nes šuo bijos, neklausys. Turi palaikyti puikius santykius su juo.“
„Daugelis žmonių po pažinties su mumis pakeitė nuomonę apie šiuos šunis. Niekas nesitikėjo, kad jie tokie draugiški, ištvermingi ir stiprūs.“
Šis straipsnis – kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – šeimos nariai“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti žmones į gyvūnus pažvelgti šiek tiek kitomis akimis ir prisiminti, kad su augintiniais turėtume elgtis taip pat atsakingai, rūpestingai ir atidžiai kaip ir su šeimos nariais. Augintiniai ne tik suteikia džiaugsmo, jaukumo namams, bet ir padeda sutvirtinti santykį tarp šeimos narių, auklėti vaikus ir ugdyti bei puoselėti šeimos tradicijas. Kiekvieną savaitę dalinsimės įvairių įkvepiančių ir įdomių šeimų istorijomis, kurios įrodys, kad keturkojis augintinis tampa ypatinga šeimos dvasia.