Šuns šeimininkas turėtų žinoti skirtumą tarp dviejų mokymo metodų: viliojimo ir šeipingo. Abu variantai geri, abu turi savo stiprias ir silpnas puses, tad paprasčiausiai reikia rinktis, kas geriau jums ir jūsų šuniui konkrečiai komandai. Tikslus veiksmų laikas be galo svarbus dresuojant šunį, ypač pasirinkus šeipingą. Klaidos čia pavers jūsų darbą gerokai sunkesniu.
Viliojimas
Viliojimo metodą 1981 metais formaliai sukūrė Dr. Ian Dunbar, dirbdamas su pirmuoju istorijoje kursu mažiems šuniukams. Tuo metu dresūra tradiciškai buvo pradedama tik nuo 6 mėnesių (šis mitas gajus ir šiandien), nes dresūra buvo remiama fizinėmis bausmėmis ir jaunesnis šuniukas nesugebėtų jų atlaikyti. Šis šuniukų kursas tapo pirmu žingsniu link modernių, subalansuotų metodų.
Kadangi viliojimas yra greičiausias ir paprasčiausias mokymo būdas, absoliuti dauguma šeimininkų pagrindams renkasi jį. Viliojimą sudaro 4 žingsniai:
2. Viliojimas
3. Atlikimas
4. Apdovanojimas
Štai paprastas kasdienis naudojimo pavyzdys: parodote šuniukui skanėstą savo rankoje. Pasakote Sėdėt. Keliate skanėstą truputį virš ir už šuns galvos, kol jis atsisės. Pažymite elgseną (klikeriu ar žodiniu signalu). Duodate skanėstą.
Tai primityvus pavyzdys, galimos individualios variacijos jūsų šuniui, bet bazė visada tokia. Tai artimiausia klasikinio sąlygojimo pavyzdžiui.
Šeipingas
Tai kiek sudėtingesnis dresūros būdas. Elgsenos šeipinimas reiškia šuns mokymą atlikti veiksmą etapais vietoje viso iš karto. Skirstote elgseną į smulkius žingsnelius ir gaudote tinkamą elgseną, kurią šuo siūlo pats, beveik nepadedamas.
Tai idealus būdas sudėtingoms elgsenoms ir įvairiems triukams, pavyzdžiui, išjungti šviesą, duoti labas ir t.t., tačiau kartu šis būdas reiklus šeimininkui. Turite būti dėmesingi ir pastebėti smulkius judesius norimo tikslo link ir tiksliai, laiku juos žymėti bei skatinti. Kartu tai be galo smagus metodas su neribotomis galimybėmis, kai jūsų šuo perpranta žaidimo taisykles. Būdami kantrūs ir dėmesingi, tikrai būsite nustebinti savo šuns sumanumu.
Tarkim, norite kad jūsų šuo dešine priekine letena paliestų kokį nors daiktą kambaryje. Štai galima eiga:
Atsiveskite šunį į kambarį, pasiruoškite skanėstus ir pasirūpinkite, kad niekas neblaškytų nei jūsų, nei jūsų šuns. Tinkamą elgesį žymime klikeriu ar trumpu žodiniu signalu. Per kelias sekundes, kurias trunka ištarti Geras, jūsų šuo gali daryti kažką visai kito. Šuo turi jau būti supažindintas su klikerio ar signalo reikšme.
Po kelių paskatinimų pamažu vis kelkite reikalavimus. Ignoruokite žvilgsnį ir laukite žingsnelio. Jei šeipingas naujiena jūsų šuniui, turbūt prireiks laiko, kol jis ims siūlyti elgsenas. Būkite kantrūs ir skatinkite mažiausią žingsnelį. Nepamirškite, pilnam rezultatui greičiausiai prireiks ne vienos treniruotės.
Pradėję nuo žvilgsnio, tęsite vis pridedami po žingsnelį, kol šuo atsidurs prie pat daikto. Tada laukite dešinės letenos judesių, kol pamažu ji atsidurs ten, kur jūs norėjote.
Kai tik gavote pilną elgseną ir šuo atliko ją kelis kartus, pridėkite komandą, pavyzdžiui Paliesk šiam atvejui. Kelkite kriterijų su kiekvienu žingsneliu, ramiai ignoruokite neproduktyvius jūsų tikslui veiksmus. Bet skatinkite pakankamai dažnai, kad išvengtumėte frustracijos, kad šuo nepasiduotų. Įvedus ir įtvirtinus komandą, galite pradėti skatinti sporadiškai (atsitiktinai). Pažymėdami, bet neapdovanodami dalį atlikimų. Taip šuo ir toliau spėlios, kada sulauks skanėsto ir išsaugos motyvaciją.
Kai šuo perpras sistemą, pradės siūlyti vis daugiau variantų, kas leis jums išmokyti įvairiausių triukų. Dažniausiai šunys tai, ką išmoksta šeipingo būdu, atlieka noriau. Tačiau šis būdas turi ir rimtą trūkumą. Reikalauja gerokai daugiau laiko ir šeimininko pastangų.
Dažniausiai dresūroje naudojama tam tikra šių metodų kombinacija. Elgesys skaidomas į daug žingsnelių, bet tiems žingsneliams šuo ir viliojamas skanėstu link norimo tikslo ir komanda pridedama tik gavus norimą elgesį. Dažniausiai tai daroma, kai neįmanoma viliojimu sukurti viso norimo elgesio. Arba bazines komandas šuo mokosi viliojimu, o triukus šeipingu. Dažnai tam tikra kombinacija ir tampa geriausiu pasirinkimu.
Žymėjimo signalų tikslumas
Tinkamas elgsenos žymėjimas labai svarbus, nesvarbu kurį būdą pasirinksite. Jis svarbesnis šeipinge, tačiau ir viliojimas nebus sklandus be to. Tiksliai naudodami tiek teigiamą, tiek neigiamą markerius (pvz. Bėk ir Ne, jei naudojate žodinius) jūs galite efektyviai bendrauti su šuniu ir paaiškinti jam, ko siekiate. Tai efektyviausias būdas atrasti supratimą su savo šunimi.
Įsivaizduokite, kad mokote šuniuką sėdėti. Kaip paleidimo markerį naudojate klikerio garsą. Jūs jau kiek pažengėte, šuo atsisėdo po žodžio Sėdėt. Tačiau jus kažkas išblaškė ir jūs paspaudėte klikerį sekunde per vėlai, kai šuo jau vėl atsistojo. Dabar jūs pasakėte savo šuniui, kad po komandos Sėdėt reikia atsistoti! Kuo daugiau tokių klaidų pasitaikys, tuo sunkiau mokytis bus šuniui.
Motyvacija ir kontaktas
Pagaliau mes priartėjome prie sėkmingos dresūros pagrindo! Pagrindinio elemento, be kurio visa kita būtų beprasmiška.
Šuns dresūra gali būti labai sudėtinga, jeigu turite nesikoncentruojantį ar abejingą šuniuką.
Pirmuose dresūros etapuose motyvacijai ir paskatinimui lengviausia naudoti maistą. Jis geriausiai tinka viliojimo metode, taip pat valgymas veikia kiek raminančiai, tad šuniui lengviau susikaupti.
Kokį maistą naudoti, priklausys nuo to, ką mėgsta jūsų šuo. Patartini minkšti, kramtomi ir nedidukai skanėstai. Kai kurie šunys išprotėję dėl bet ko valgomo (kartais ir nevalgomo…) Su tokiu ėdrūnu galima naudoti bet ką. Su išrankesniais šunimis gali tekti eksperimentuoti. Nemažai šunų mėgsta virtas ar džiovintas kepenis, kiti renkasi sūrį. Mano praktikoje buvo šuo, kuris mėgo morkas labiau nei bet ką kitą. Ir buvo skatinamas morkos gabalėliais! Dažniausiai dresuojame tik kai šuniukai alkani, nemaitinti kurį laiką iki užsiėmimo. Kadangi motyvacija maistui būtina šuns išgyvenimui, visi šunys turi šią motyvaciją. Ji gali būti stipresnė ir silpnesnė, gali būti stiprinama ar silpninama prieiga prie maisto ir maitinimo grafiku, tačiau visi šunys turi valgyti.
Šunims su stipriu grobio instinktu vėlesniuose etapuose gali būti naudinga pereiti prie paskatinimo žaislu, kai komandų reikšmė jau išmokta. Žaidimas suteikia daugiau dinamiškumo ir pramogos šuniui. Dažnai pagerėja ir vykdymo greitis. Tačiau nemažos šunų dalies grobio instinktas žemas ir žaislai nelabai jiems rūpi. Turite pažinoti savo šunį ir rinktis atitinkamai.
Kai kurie šunys geriausiai motyvuojami bendravimu, pagyrimais ir glostymu, tačiau jų pakankamai mažai. Jeigu jums pasisekė, perėjimas prie paklusnumo be maisto ir žaislo bus lengvesnis. Galima palikti tik dosnius pagyrimus ir greičiau turėti šunį, kuris bus tiesiog laimingas klausydamas šeimininko. Retkarčiais ir šunims be grobio instinkto ir su apetito problemomis tenka rinktis šį variantą.
Kontaktas – išmokta šuns būsena. Šuo kontakte šimtu procentų susikoncentravęs ties savo šeimininku. Šioje būsenoje šuo nori būti su jumis ir gauti tai, ką jūs turite. Galbūt mėgstamiausią šuns žaislą, skaniausią skanėstą, ar taip norimą leidimą lėkti žaisti su kitu šunimi.
Kontakto kūrimas – užslėptas kiekvienos bendravimo su šunimi minutės tikslas. Tai galite pasiekti būdami įdomūs ir nenuspėjami savo šuniui. Taip pat galima išmokyti stipraus kontakto kaip reakcijos į atskirą komandą, kas gali padėti šuniui “įsijungti”. Sukurti kontaktą lengviau su šunimi, kuris labai motyvuotas bendravimu, tačiau tai visiškai įmanoma ir naudojantis kitomis motyvacijomis.
Labai efektyvi technika – tapimas vartais į visus gyvenimo malonumus. Pirma laukite akių kontakto prieš maitindami savo šunį. Sulaukę kontakto pastatykite dubenį ant žemės. Ar leiskite valgyti, jei šuo jau moka laukti leidimo. Taip pat galite laukti kontakto prieš žaidimą. Pamažu tai galima naudoti prieš bet ką, ką jūsų šuo mėgsta, kaip leidimas žaisti su kitais šunimis ir t.t. Efektas slypi šuns tikėjime, kad jūs esate viso gėrio šaltinis. Tai jam pavers paklusnumą gyvenimo dalimi.
Daugiau apie šuns dresūrą skaitykite pirmoje straipsnio dalyje.