Palikto šuns drama virpina vilniečių širdis: jau 2 metus nesitraukia nuo prie sodybos augančio medžio

Vilniaus gyventojai nerimauja: jų teigimu, prieš porą metų iš sodybos išsikraustęs vyras paliko ne tik namus, bet ir šunį. Šis, net ir būdamas laisvas, niekur nesitraukia nuo sodyboje augančio medžio ir laukia šeimininko, kuris niekada negrįš. Artėja žiema, o šunį lankantiems kaimynams darosi neramu: kiek gi tai gali tęstis? Visgi, dabartinis sodybos savininkas juokiasi, kad kaimynai seka pasakas.

Ištikimas šuo laukia jau dvejus metus

Vilniuje, Kalnėnuose gyvenantis Jonas jau kurį laiką stebi liūdną vaizdą. Anot jo, prieš maždaug porą metų iš kaimynystės išsikraustęs vyras paliko ne tik savo sodybą, bet ir šunį. Ištikimas šuo niekur nesitraukia iš savo namų ir laukia šeimininko, kuris, panašu, kad niekada nesugrįš.

„Sodybą perpirko kiti žmonės, statosi naują namą. To žmogaus, kuris buvo to šuniuko savininkas, jau seniai nebėra – išsikraustęs, dingęs. Šuo dabar saugo šeimininką ir sodybą, nors nei šeimininko, nei sodybos nebelikę. Nors yra palaidas ir gali lakstyti, kur panorėjęs, jis nesitraukia nuo vieno medžio. Aplinkiniai žmonės jam atnešė dubenį, duoda paėsti. Dabar ieško būdos, nes ateis žiema ir tam šuniui bus visai blogai“, – pasakoja Jonas.

Plačiau istoriją nupasakoja kaimynystėje gyvenanti Rūta. Ji prisimena, kad sodyba buvo negyvenama nuo 2017 metų rudens. Eina antri metai, kaip šunelis laukia savo dingusio šeimininko sugrįžtant.

„Šuo tuo metu jau gyveno vienas. Praeidami pamatėme jį šlubuojant. Parašėme porai prieglaudų, bet niekas padėti negalėjo. Kažkokia gyvūnų gerovės tarnyba buvo atvykusi su policija – visgi, teritorija buvo aptverta, privati valda – įėję rado palikto pigaus sauso maisto ir landą į namą, kad turėtų pastogę. Kiek žinau, buvo susisiekę su šeimininku, bet kuo viskas baigėsi, nežinau“, – sako Rūta.

Labiau už viską šuniui reikia žmogaus draugijos

Šuns priežiūra užsiėmė kaimynai, vis aplanko nelaimėlį su maistu. Vėstant orams, susirūpinta dėl pastogės šuneliui, todėl ėmėsi ieškoti būdos – visgi, žiemą šuo gali sušalti. Kaimynai nusprendė nupirkti jam būdą, atsirado keletas gyventojų, sutikusių prisidėti finansiškai.

„Šiaip tas žmogus, kuris čia anksčiau buvo, ūkiškai gyveno, nebuvo asocialus. Paskui gal į miestą išsikraustė ir tik autobusu atvažiuodavo, vėliau sodybą pardavė. Nauji sodybos šeimininkai atnešė maišą šunų ėdalo į mišką“, – prideda Rūta.

Visgi, kaimynams gaila prieraišaus gyvūno – jie norėtų, kad šis kuo greičiau rastų naujus namus.

„Skaudžiausia, kad šuo liūdnas, nori žmogaus draugijos. Esu mačiusi, kaip ankstesnis šeimininkas nekreipdavo į jį dėmesio. Nepaglostydavo, nepakalbindavo. Bėda tokia, kad dabar jis miega ant plikos žemės, nėra jokios pastogės, jei lis – tai tiesiai ant jo“, – teigia Rūta.

Dabartinis sodybos savininkas sako, kad kaimynai seka pasakas

DELFI susisiekė su dabartiniu sodybos savininku Aurimu – jam kaimynų nupasakota istorija kelia juoką.

„Čia anksčiau gyvenęs žmogus priėmė pas jį atklydusius du laukinius šunis – vienas pabėgo, o kitas pasiliko. Jie nei būdos neturėjo, tačiau vyras juos pašerdavo, net ir išsikraustęs pas juos atvažiuodavo. Kadangi dabar vyksta statybos, tas šuo taip ir būna. Jau turime, kam atiduoti šunį, bet buvęs savininkas guli ligoninėje ir be jo sunku pagauti gyvūną – reikia jį prisijaukinti. Šuo niekada nebuvo su antkakliu, tai sunku jį pagauti – gali priešintis“, – sako Aurimas.

Anot vyro, daug kas siūlosi perimti šunį, tačiau nesiseka jo sugauti. Čia anksčiau gyvenęs Vytas sako, kad šuo tiesiog užklydo prie jo namų, todėl jį maitino, bet niekada nelaikė savęs užklydusių šunų šeimininku.

„Juk jei tai būtų jo šuo, jis privalėtų juo pasirūpinti, baudos būtų už nepriežiūrą. Visi kaimynai tuo šunimi rūpinasi. Pasiimti jo neturiu galimybių, tačiau atsirado žmonės, kurie jį perims. Šunį jau 3 metus ten matau, tačiau pats negaliu prie jo prieiti – jis bėga nuo manęs“, – aiškina jis.

Nusprendė šunį prijaukinti, o tik tada gaudyti

„Tautmilės prieglaudėlės“ savanorė Olga teigia, kad neseniai buvo nuvykusi gaudyti šuns, tačiau šis yra sulaukėjęs, atpratęs nuo žmonių, todėl jį pirmiausia reikia prijaukinti, o tik paskui gaudyti.

„Kalbėjomės su viena ten gyvenančia moterimi, sakė, pabandys jį prisijaukinti. Jį reikia pratinti prie žmonių, šerti, jaukinti – negalima iškart pulti gaudyti, nes taip jis pasislėps ir pakeis savo vietą“, – aiškina ji.

„Tautmilės prieglaudėlės“ savanorė teigia, kad su dabartiniu sodybos savininku jai bendrauti neteko ir apie tai, kad šis teigia radęs naujus šeimininkus, dar nebuvo girdėjusi. Todėl iki šiol šuniui laikė vietą prieglaudoje, ketino jį socializuoti, pratinti prie žmonių ir ieškoti naujų šeimininkų.

Visgi, pastebėjus atklydusį benamį gyvūną, Olga ragina kreiptis į benamius gyvūnus gaudančią „Grindą“, nes ši turi daugiau tam skirtos įrangos ir galimybių – anot Olgos, smulkesnės prieglaudos ne visada gali staigiai sureaguoti į gautus iškvietimus.

„Sulaukėjusius gyvūnus nėra taip lengva pagauti – neturim jokios burtų lazdelės. Neturime brangios įrangos šunims gaudyti. Mažesnėse prieglaudose dažniausiai dirba po du darbuotojus, o gyvūnų skaičius kasdien auga, turim daug ligoniukų, daug dirbame be laisvadienių. Kartais fiziškai nėra galimybės iškart atvažiuoti jaukinti šuniuko“, – teigia ji.