Per skyrybas dalijasi turtą ir vaikus, o kaip – augintiniai?

Statistiškai apie 70 proc. namų ūkių Lietuvoje turi bent po vieną šunį arba katę. O žinant, kad kas antra mūsų šalyje sudaroma santuoka – nutraukiama, tampa akivaizdu, kad skyrybos paliečia visus šeimos narius, tarp jų – ir gyvūnus. Specialistai paaiškina, kaip skyrybų atveju dalijamasi augintiniu ir ar šis procesas skiriasi, jei turtą dalijasi ne sutuoktiniai, o sugyventiniai, t. y. jei oficialiai santuoka nebuvo įregistruota? Taip pat atkreipiamas dėmesys į gyvūno ženklinimą, kuris leidžia patikimai identifikuoti gyvūną, todėl ir per skyrybas jo pasidalijimas teisiniu keliu tampa gerokai aiškesnis ir civilizuotesnis.

Dalijimosi augintiniu klausimas tampa aktualus

Gyvūnų gerovės organizacijų atstovai tvirtina, jog skambučių šiuo klausimu, kuomet skiriamasi ir aiškinamasi kaip pasidalyti ar, priešingai, nesidalyti gyvūnu, sulaukiama vis dažniau.

„Skambinantieji dažniausiai domisi, kaip skiriantis užsitikrinti, kad gyvūnas liktų su konkrečiu asmeniu, mat prie gyvūnų prisirišama, jie tampa tikrais šeimos nariais. Ir nors tie pokalbiai sukasi ne apie pačią maloniausią temą – apie skyrybas – džiugina kintantis požiūris į gyvūną, kuris yra branginamas, dėl kurio ginčijamasi kaip dėl brangiausio turto“, – sakė Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė, VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (GGI) vadovė.

Kad didžiuma tokiais klausimais besikreipiančiųjų rūpinasi būtent gyvūno gerove, taip pat emociniu prisirišimu, patvirtina ir VšĮ Lietuvos gyvūnų apsaugos ir teisių organizacijos (GATO) vadovė Brigita Kymantaitė: „Tikrai retas kuris domisi pinigine išmoka, kuri gali būti skiriama tuo atveju, jei augintinis atitektų buvusiam sutuoktiniui“.

Didėjantį pasidalijimo gyvūnais aktualumą patvirtina ir teisininkai, kurių praktikoje šis klausimas vis dažniau tampa vienu iš susitarimo ar ginčų objektų.

„Remdamasi dabar sprendžiamais atvejais, manau, po 2–3 metų nutraukiant santuoką augintiniai bus tiek pat svarbūs, kiek ir turto dalybos. Labai tikėtina, jog ir sulig įvestu privalomuoju gyvūnų ženklinimu į teisininkus dėl gyvūno dalybų, kaip kad ir dėl viso kito turto, besikreipiančiųjų padaugės, mat atsiradęs patikimas būdas identifikuoti gyvūną procesą padaro aiškesnį,“ – sakė advokatų kontoros „Baltic juris“ advokatė Evelina Nevulienė.

Santuokoje įgytas gyvūnas – bendras turtas

Jei pora yra sudariusi civilinę santuoką, nepriklausomai nuo to, kurio iš sutuoktinių vardu gyvūnas yra įgytas ar registruotas, jungtinės nuosavybės teisėmis jis priklauso abiem sutuoktiniams, lygiai taip pat kaip ir visas kitas santuokoje įgytas turtas. Tad skyrybų atveju ir augintinis būtų dalintinas turtas. Žinoma, logiška, kad gyvūnas fiziškai negalėtų būti padalytas perpus, todėl, greičiausiai, jis būtų priskirtas vienam iš sutuoktinių, o kitam būtų nustatyta sumokėti piniginę kompensaciją.

Asmuo, gavęs piniginę kompensaciją, savininko teisių į gyvūną nebeturėtų. Jei toks variantas nepriimtinas, tuomet abu sutuoktiniai lieka gyvūno savininkai ir nustatoma naudojimosi gyvūnu tvarka, pagal kurią sutariama, kaip toliau bus abipusiškai rūpinamasi augintiniu, kaip jis bus išlaikomas ir visa kita.

Visgi pastaraisiais metais pastebimai daugėja atvejų, kuomet besiskiriantys sutuoktiniai pageidauja ne kompensacijos, o nustatyti bendravimo tvarką su gyvūnu pagal analogiją su vaikais, t. y. kai matytis su gyvūnu ir juo rūpintis gali abu šeimininkai.

„Sutartis, kuomet besiskiriančiųjų sutarimu nustatoma naudojimosi gyvūnu tvarka, jau esu rengusi. Tačiau ginčo tvarka, kuomet teisiamasi teisme, tokio klausimo spręsti neteko. Todėl negalėčiau pasakyti, ar teisme būtų nustatoma bendravimo su gyvūnu tvarka, ar visgi teismas liktų prie nuomonės, kad augintinis, kaip kad dabar yra įvardyta Civiliniame kodekse, yra daiktas (turtas, gyvasis turtas), todėl gali būti nustatoma tik naudojimosi juo tvarka, arba gyvūnas atitektų vienam asmeniui, o kitam būtų išmokama piniginė kompensacija. Manau, labai daug kas priklausytų nuo teisėjo požiūrio. O realių atvejų, kuomet teisme būtų nustatyta bendravimo su gyvūnu tvarka ir kuriais būtų galima remtis kitose panašiose bylose, mano žiniomis, Lietuvoje kol kas nėra. Visgi manau, kad mes prie tokių sprendimų artėjame šviesos greičiu“, – sakė E. Nevulienė.

Santuokos nutraukimo atveju gyvūnas nebūtų laikomas bendru turtu tik tuo atveju, jei būtų sudaryta povedybinė sutartis, pagal kurią sutuoktinių turtas atskiriamas. Tokiu atveju, jei gyvūnas ženklintas ir registruotas vieno iš sutuoktinių vardu, santuoką nutraukus, jis jam ir priklausytų.

Nesusituokusiems gyvūno ženklinimas ir registracija – itin svarbu

Jei pora gyveno nesusituokusi ar nesudariusi partnerystės sutarties, santykių nutraukimo atveju gyvūno savininku laikomas tas asmuo, kurio vardu Gyvūnų augintinių registre gyvūnas yra registruotas. Mat nesusituokusių asmenų turtas nėra bendras.

Visgi advokatė E. Nevulienė pastebi, kad ir nesusituokę asmenys, sukdami skirtingais keliais, gana dažnai kreipiasi į teismą prašydami pripažinti, kad gyveno faktinėje santuokoje, turėjo bendrą ūkį ir įgijo turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Bendroji jungtinė nuosavybė, įgyjama oficialioje santuokoje, skiriasi nuo bendrosios dalinės nuosavybės. Jei pirmu atveju abiem sutuoktiniams po santuokos registravimo įgyjamas turtas priklauso po lygiai, tai siekiant nustatyti bendrąją dalinę nuosavybę, savo dalį reikia įrodinėti, o teismas gali ją nustatyti įvairiomis proporcijomis, t. y. nebūtinai lygiomis dalimis. Jei sugyventinis, kurio vardu gyvūnas nėra registruotas, siekia bendrosios dalinės nuosavybės teisės į augintinį, jis turi įrodyti, kad savo lėšomis pirko ar prisidėjo prie gyvūno įsigijimo ir vėliau nuolat prisidėjo prie jo išlaikymo, gydymo ir t. t.

Ženklinant gyvūną mikroschema, Gyvūnų augintinių registre nurodomas vienas savininkas. Visgi, kaip jau minėta, santuokoje įgytas gyvūnas automatiškai tampa bendra nuosavybe. Jei savininko statusą būtina apsibrėžti papildomai, gali būti sudaryta nuosavybės sutartis, kurioje abu asmenys įvardijami kaip bendraturčiai.

„Pagal šiuo metu Lietuvoje galiojančius įstatymus, visų pasiutligei imlių gyvūnų augintinių – šunų, kačių ir šeškų – jaunikliai turi būti paženklinami mikroschemomis perduodant gyvūnus kitiems savininkams, pvz., juos parduodant ar dovanojant, arba, jei išveistas gyvūnas pasiliekamas sau, vėliausiai iki 4 mėnesių amžiaus. Visi Lietuvos teritorijoje gyvenantys suaugę šunys, katės ir šeškai turi būti paženklinti iki 2022 m. gegužės 1 dienos“, – priminė GGI vadovė.

O jei po skyrybų gyvūno nebereikia nė vienam?

Pagal Lietuvos respublikos įstatymus, gyvūno laikyti nebegalintis asmuo privalo imtis visų įmanomų priemonių, kad gyvūnui būtų surastas kitas savininkas. Naujas savininkas yra ieškomas senojo savininko pastangomis ir lėšomis. Perduodant gyvūną naujam savininkui, įforminama pardavimo arba dovanojimo sutartis, o gyvūnas pagal jį identifikuojančią mikroschemą Gyvūnų augintinių registre perregistruojamas kito savininko vardu.

„Labai daug žmonių Lietuvoje linkę galvoti, kad gyvūnų prieglaudos yra ta vieta, į kurią keliauja nebereikalingi, nebepatogūs gyvūnai. Visgi gyvūnų prieglaudos neturi prievolės priimti beglobį ar potencialiai beglobį gyvūną. Žinoma, visuomet galima pasiskambinti į tokias įstaigas ir pasiteirautu dėl galimybės palikti gyvūną ar kreiptis pagalbos ieškant gyvūnui naujų savininkų. Visgi itin dažni atvejai, kai žmonės skambina į prieglaudas ne prašydami, ne teiraudamiesi, o reikalaudami ar grasindami tiesiog išmesti gyvūną į gatvę. Tad norisi dar kartą pabrėžti, kad prieglauda nėra resursas asmeninėms problemoms spręsti. Jau nekalbant apie tai, kad gyvūnui patekti į prieglaudą, lyginant su vienų namų pakeitimu kitais, joks gėris“, – sakė GATO atstovė.