Moteriai šuns padeda ieškoti ne tik draugai, bet ir visai nepažįstami žmonės, geros valios prancūzai, lietuviai, airiai, kurių dėka Milda tikisi, kad ras ir susigrąžins šunį namo.
Kad dingo šuo, pranešė tik kitą dieną
Airijoje gyvenanti Milda su 7 metų dukryte Marija ir labradoro veislės šuniu Bubu planavo vasarai sugrįžti į Lietuvą aplankyti tėvų. „Tėvų nematėme jau 2 metai dėl karantino, todėl labai laukėme savo kelionės. Nenorėjau šuns palikti taip ilgai vieno, be to ir nelabai būtų kam palikti, todėl nusprendėme jį vežtis kartu. Labai norėjau, kad keliautume visi, bet pabijojau šuns skraidinti lėktuvu, patikimas pervežimas man atrodė geresnis pasirinkimas. Dukrytę automobilyje supa, negera būna, tad priėmiau sprendimą mums skristi, o šunį saugiai pervežti. Norėjau kaip geriau: nepalikti jo, kartu atostogauti, būti vasarą Lietuvoje“, – apie sprendimą, kaip vykti, pasakoja Milda.
Dėl augintinio kelionės moteris susisiekė su pervežimo įmone, kuri užsiima ir gyvūnų pervežimu. „Telefonu kalbėjau su ten dirbančiu Mariumi, kuris pasirodė malonus bei mandagus ir sakė, jog turi licenciją vežti gyvūnus, tad sutarėme, kad liepos 29 dieną iš Dublino parveš mūsų šunį į Vilnių. Numatytą datą atvykau į Dubliną. Paskambinus jiems man buvo pasakyta, kad šuo bus vežamas ne 29 dieną, o dviem dienom vėliau. Susinervinau, kad man nepranešė apie pasikeitimus, bet palaukiau. Bubu paėmė liepos 1 d. Liepos 3 d. ryte paskambino ir pranešė, kad šuns nebėra, kad jį prarado liepos 2 d. vakare degalinėje. Šuo buvo pamestas Prancūzijoje, maždaug 50 km atstumu nuo Cherbourg uosto, Carentan les Marais vietovėje (50500)“, – pasakoja Milda.
Mildai paklausus vairuotojo, kodėl šis iškart su ja nesusiekė šuniui pabėgus, vairuotojas atsakė, jog šuns su vietinėmis veterinarijos tarnybomis ir policija ieškojo visą naktį ir kad vėliau su jomis sutarė, kad jei gyvūną ras – su ja susisieks. „Nepaskambino, nes vylėsi, kad ras. Vairuotojas, man atrodo, nuoširdžiai pergyvena ir jei skambinu, jis kelia ragelį, bet tas žmogus, kurio ši kompanija, ignoruoja mano žinutes. Nuo to įvykio gavau tik vieną žinutę. Prašiau, kad atsiųstų numerius, kuriais buvo pranešta policijai ir tarnyboms, kaip jie teigė, bet nieko negavau, į laiškus neatsakė. Paliko mane vieną be jokios pagalbos iš savo pusės“, – su nuoskauda sako Milda.
Kaip sekasi ieškoti šuns ir kuo galima padėti – interneto puslapyje
Draugai, stengdamiesi padėti rasti šunį, ne tik aktyviai dalinasi istorija, ieško, kas galėtų padėti vietoje, bet ir Mildos vardu sukūrė puslapį, kuriame yra naujausia informacija apie tai, kaip vyksta šuns paieška.
„Iš pradžių jaučiausi labai sutrikusi, išsigandusi, kad galiu šunį pararasti. Šiandien jaučiuosi kiek stipresnė, nes matau, kiek gerų žmonių mums padeda ne tik patarimais, informacija, bet ir lėšomis, dėl kurių dabar važiuoju autobuse, judančiu link vietos, kur dingo šuo. Esu nuoširdžiai sujaudinta dėl tokios pagalbos ir noriu kiekvienam atskirai padėkoti už bet kokį indėlį, o svarbiausia – naujausias žinias apie dingusį Bubu“, – sako Milda ir prašo žmonių, važiuojančių pro tas vietoves, suteikti bet kokią žinią, jei tik pamatys ar išgirs apie mylimą šunį.