Vilnietė Erika visada žinojo, kad atėjus tinkamam metui būtinai įsigis keturkoji augintinį. Savo vyrą Dovydą įsigyti šunį moteris įkalbinėjo bene šešerius metus. Pagrindinis argumentas, kodėl augintinio šeima neaugins, – Erikos darbas, nes pašnekovė nuolat turėdavo keliauti, retai būdavo Lietuvoje. Jos vyras taip pat daug laiko skiria darbui ir aktyviam socialiniam gyvenimui, tad pasirūpinti keturkoju augintiniu būtų buvę sudėtinga. Tačiau Erika sulaukė tinkamo momento – sužinojusi, kad laukiasi pirmagimio, nusprendė nedelsdama įsigyti australų aviganių veislės šunį. Toks moters sprendimas daugeliui atrodė nepraktiškas ir neapgalvotas. O pati Erika pasakoja, kad Elli atsiradimas yra vienas geriausių jos sprendimų.
„Pirmiausia, labai norėjau šuns iš prieglaudos. Jei nesilaukčiau, būčiau tikrai priglaudusi, bet manau, kad toks šuo gali turėti elgesio problemų. Niekada nežinai, ką jam teko išgyventi. Manau, kad kūdikiui bus saugiau, jei jis augs kartu su šunimi, kurį patys auklėsime nuo pat mažens, žinosime jo genetiką, paveldėtas charakterio savybes. Tiek veisėjai, tiek mes daug dėmesio skiriame Elli socializacijai. Pavyzdžiui, ji puikiai jaučiasi šalia mažų vaikų, nes nuo mažens sąmoningai ją su jais pažindinome. Manau, jog visada verta prisiminti, kad šuo yra gyvūnas, valdomas instinktų, tad labai svarbu maksimaliai suvokti jo charakterį, nuosekliai auklėti ir dresuoti, kad galėtum nutuokti, ko iš augintinio tikėtis.“
Erika žinojo, kad nėštumo metu turės daugiau laisvo laiko, gyvens sėsliau ir ramiau, tad likusius mėnesius iki mažylio gimimo ji paskyrė ne tik kūdikio laukimui ir pasiruošimui, bet ir darbui su nauja šeimos nare Elli. Moters tikslas – iki vaiko gimimo išauklėti ir paruošti augintinę taip, kad ji gerai jaustųsi pagausėjus šeimai, mokėtų bendrauti su vaikais ir suaugusiaisiais, būtų savimi pasitikinti, paklusni.
„Pirma mūsų taisyklė – Elli neėda iš indelio, tik iš rankų. Ji visą savo ėdalą „užsidirba“. Kai kuriems tai gali skambėti žiaurokai, bet viskas kiek paprasčiau. Mes 20 minučių intensyviai treniruojamės, šuo atlieka komandas ir už tai gauna ėdalą. Už vienas komandas jo gauna daugiau, už kitas – mažiau, o už labai gerai atliktą darbą ji gali gauti ir visą ėdalą iš karto. Po tokios treniruotės mes einame pasivaikščioti. Aš su ja per savaitę nueinu apie 140 tūkst. žingsnių. Man labai patinka su ja išeiti kelioms valandoms, kol vaikštome, ji žaidžia su kamuoliu. Šių pasivaikščiojimų tikslas – iškrauti šunį fiziškai, nes australų aviganiai labai energingi ir judrūs šunys.“
„Pirmiausia skaičiau knygų apie šunų psichologiją ir dresūrą. Taip pat daug laiko praleidau „Youtube“ platformoje. Kai įsigijau Elli, pradėjome vaikščioti į dresūros mokyklą – ir į individualias, ir į bendras treniruotes. Tai padeda dar geriau suprasti šunį ir tiksliau įvertinti esamą situaciją ar kokį nors įvykį. Dažnai dar kyla klausimų, į kuriuos atsakymų knygose nėra, nes tam reikia praktinės patirties. Todėl manau, kad dresūros mokykla ir profesionalus instruktorius yra labai svarbu.“
Erika pasakoja, kad labai svarbūs ir žmonės, iš kurių pasiimi šunį. Veisėjai ir jų elgesys su šuniuku taip pat turi daug įtakos šuniuko raidai. Pavyzdžiui, Elli, dar gyvendama veislyne, buvo pratinama prie šunims neįprastų garsų – fejerverkų, pravažiuojančio traukinio, griaustinio. Veisėjai ne tik išsamiai pasakojo apie augintinės charakterį, kilmę, bet ir rodė, kaip šuniukai yra specializuojami, auklėjami, noriai dalinasi patarimais ir atsako į visus iškilusius klausimus.
„Negaliu nupasakoti, kiek daug teigiamų emocijų man suteikia šuo. Aišku, iš pradžių buvo sunkiau, žiemą vesti šunį 8 kartus į lauką tikrai nėra lengva. Tačiau dabar laikas, praleistas su ja, tapo mano hobiu, gyvenimo būdo dalimi ir net sportu. Esu linkusi priaugti svorio, o dabar turiu tokį nuolatinį fizinį krūvį, kuris padeda išlaikyti svorį, užtikrina sveikatą, gerą savijautą. Praleidžiu daug laiko lauke. Be to, šuo man duoda ir psichologinę iškrovą, nes nuolat su ja dirbu, bendrauju.“
Nors šiuo metu daugiausia laiko su augintine praleidžia Erika, Elli įsigijimas buvo bendras jos ir jos vyro sprendimas. Moteris pasakoja, kad šunį ji galėjo įsigyti ir anksčiau, bet jei Dovydas būtų to nenorėjęs – visiems toks savanaudiškas jos sprendimas būtų pakenkęs. Juokaudama moteris prasitaria, jog vyrą įvėlė į spąstus susitardama, kad, jei ji pastos, šeima turės ne tik vaiką, bet ir šunį.
„Aplinkiniai sakė, kad padariau nesąmonę įsigydama šunį, nes tai didžiulė atsakomybė. Daugelis kalbėjo, kad aš neįsivaizduoju, ką reiškia turėti vaiką, nežinau, kiek laiko jam reikės skirti, o prie viso šito aš dar ir šunį turėsiu. Susidaro įspūdis, lyg aš nežinočiau apskritai, kas yra atsakomybė. Žmonės manęs nepažįsta, nežino, kiek galiu kam skirti laiko, todėl nekreipiau dėmesio į tokias kalbas. Dalis aplinkinių nesupranta, kiek daug žmonės gali padaryti, kai nori, turi tikslą... O aš labai noriu viską suderinti.“
Pokalbio pabaigoje Erika primena, kad renkantis šunį būtina įvertinti asmeninius poreikius, charakterio savybės bei apsvarstyti, kiek laiko naujieji šeimininkai galės skirti augintiniui. Dar vienas iš svarbių apsisprendimui momentų – šunį būtina auklėti ir tam reikėtų skirti ypač daug dėmesio, jei šalia jo augs vaikas.
„Laukiantis svarbiausia yra šuns socializacija. Šuo turi žinoti, kad su vaiku reikia elgtis švelniai. Tai yra nuolatinis darbas. Jei pasitaiko galimybė Elli privesti prie vaiko ir vaiko tėvai leidžia, aš tai ir darau. Šuo turi žinoti, kad vaikas gali patempti už uodegos, ūsų, ir į tokius veiksmus turi reaguoti ramiai. Kitas svarbus dalykas – reikia, kad šuo nešokinėtų, nelakstytų ir nebaksnotų nosimi, nes gali netyčia užgauti ar pargriauti mažylį. Šiuo metu pagrindinė mūsų užduotis – išmokyti Elli netempti pavadėlio. Tai taip pat labai svarbu, nes būnant lauke su vežimėliu ir šunimi būtina, kad jis manęs netemptų.“
Užsakymo nr.: PT_75146238