Kompanijos „Purina“ komanda ilgai laukė, kol galės susipažinti su šiauliete Agne ir augintine Pepe. Moteris su vyru prieš aštuonerius metus viename iš prekybos centrų tualetų rado vos mėnesio amžiaus šuniuką. Ropojantis ant grindų mažylis porai suspaudė širdį ir jie nusprendė jį pasiimti bei rasti šuniukui gerus namus. Šis planas apvirto aukštyn kojomis, kai Pepė liko Agnės namuose.
„Mes ją paėmėme, nunešėme į gyvūnų parduotuvę, manėme, kad galbūt kas nors jos ieškos. Parduotuvės darbuotojos nebuvo tokios optimistiškos. Jos padovanojo mums visokių ėdalo mėginukų, pirmąjį antkaklį. Iškeliavome su mintimi, kad kam nors ją padovanosime. Po kurio laiko vyras pasiūlė pasilikti ją, nors tuo metu jau buvome sumokėję avansą Lenkijos veislynui, nes netrukus turėjo gimti italų mastifas. Pagalvojome, kad Pepė vis tiek bus maža, tad tikrai susitvarkysime su abiem šunimis“, - pasakoja Agnė.
„Purinos“ komandai Agnė pasakojo, kad prieš aštuonerius metus jie su vyru nebuvo patyrę šunų augintojai, neturėjo kinologinių žinių, tad du maži šunys namuose tapo tikru iššūkiu. Pora netrukus įsitikino, kad mažoji Pepė yra hiperaktyvi, labai ryškaus charakterio.
„Po kurio laiko Pepei prasidėjo energijos protrūkiai. Būdavo akimirkų, kai gailėjomės, kad ją pasilikome. Ji darė visus blogus dalykus, kuriuos gali daryti maži šunys: draskė, griaužė, reikalavo dėmesio, kaukdavo, kai išeidavome. Taip gyventi ilgai negalėjome, todėl pradėjome ieškoti sprendimo. Taip atsiradome šunų vikrumo sporte (agility)“, - prisimena pašnekovė.
Kompanijos „Purina“ atstovai netrukus spėja įsitikinti, kad mažytė Pepė yra tikras vijurkas, kuris nepailsdamas gali lakstyti ištisas valandas. Agnė pasakoja, kad pirmos dresūros treniruotės buvo nelengvos – Pepės charakteris ir aktyvumas sukeldavo nemažai problemų, provokuodavo kitus šunis.
„Iš pradžių treniruotėje treneris leisdavo pabėgioti visiems šunims, o aš Pepę tuo metu laikydavau ant pavadėlio. O po to visi prisirišdavo savo šunis ir mes tik tuomet paleisdavome Pepę. Kai ją paleisdavome, kildavo chaosas, ji kaip kokia vėtra... Sugebėdavo viską sugriauti, sugadinti, visus supykdyti“, - dalijasi Agnė.
Iš pradžių šiuo sportu su Pepe intensyviau užsiėmė Agnė, vėliau į šį hobį įsitraukė ir vyras. Jau šešerius metus šunų vikrumo sportas padeda šeimai susitvarkyti su Pepės aktyvumu, nes treniruočių metu ji pavargsta ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Per šį laiką Pepė kartu su šeimininkais yra pasiekusi trečią lygį šiame sporte, tai aukščiausias lygis, kurį gali pasiekti šeimininkams su savo šunimi.
„Sportas naudos davė ir mums, ir šuniui. Vien kontaktas su šunimi tapo 100 proc., kartais šuo supranta viską iš judesio. Iš pradžių iš pažįstamų, neturinčių šunų, girdėjome replikas: ką darysiu su tuo dvarneška, negi šeri jį taip pat, kaip ir savo veislinį. O mes ir Pepę, ir Gralį vienodai mylime, noriu abiem to paties. Jie gyvena taip pat“, - mano pašnekovė.
Gralis – kur kas didesnis už Pepę, bet tai netrukdo jiems kartu dūkti ir draugauti. Agnė juokauja, kad Gralis yra Pepės šuo, nes nuo mažens didysis augintinis buvo auklėjamas atsargiai elgtis su Pepe, kuri sveria 5 kartus mažiau už Gralį.
„Gralis nėra jos pastūmęs, o Pepė gali daryti viską: kąsti į lūpą, ausį, jį apversti. Bet jie yra geri draugai, tarpusavyje nekonkuruoja. Ką turi Gralis, ji gali pasiimti, bet kas jos – griežtai tik jos. Niekas nekelia klausimo, pas ką liks kamuoliukas po žaidimo. Tokia yra tvarka. Dabar Gralis yra į išankstinę pensiją išėjęs šuo. Jis turėjo rimtą sportinę traumą, tad nusprendėme, kad daugiau su juo intensyviai nesportuosime“, - pasakoja šeimininkė.
Agnė pasakoja, kad Pepės ir Gralio atsiradimas namuose kardinaliai pakeitė ir vyro požiūrį į augintinius – anksčiau jis daug paprasčiau vertino šunų auginimą, o dabar jis tikras kinologijos aistruolis. Pokalbio pabaigoje „Purinos“ komandai Agnė prasitaria, kad, jei žmonės turi problematišką, itin aktyvų šunį, tikrai nereikia nuleisti rankų, nes sprendimų, kaip išspręsti problemas, tikrai yra.
„Visada pasistenkite duoti šuniui tokios veiklos, kuri suteikia ne tik fizinę, o ir psichologinę iškrovą. Tie patys triukų mokymai – nereikia net į dresūros aikštelę važiuoti, galite tai daryti namuose. Reikia tik noro ir savimotyvacijos, nes šunį kur kas lengviau motyvuoti nei save patį. Reguliariai dirbant su šunimi ir kontaktas atsiranda didelis, ir šuo būna labai laimingas, kai nuvargęs miega šalia šeimininko“, - teigia moteris.
Užsakymo nr.: PT_73566578