Augintiniai pakeičia šeimos narius
Veterinarijos gydytojas, mokslų daktaras J. Šengautas dar 1991-aisiais sostinėje atidarė pirmąją Lietuvoje privačią veterinarijos kliniką – Jakovo veterinarijos centrą. Jis įtvirtino mūsų šalyje moderniosios veterinarijos pagrindus, įkūrė pirmąjį Lietuvoje gyvūnų rentgeno kabinetą, atvežė į sostinę pirmuosius ultragarso, kompiuterinės tomografijos, magnetinio rezonanso tomografijos aparatus ir kitas naujas technologijas, kurios į naują lygį kilstelėjo gyvūnų sveikatos priežiūros paslaugas Lietuvoje.
Per daugiau nei trisdešimt metų Lietuvoje stipriai keitėsi ne tik veterinarijos paslaugų kokybė, bet ir visuomenės požiūris į augintinius. Su savo centre suburta veterinarijos specialistų komanda kasdien gyvūnų gyvybes gelbstintis dr. J. Šengautas sako, kad ypač dideli pokyčiai visuomenėje įvyko pastarąjį dešimtmetį. Kaip vieną svarbiausių veterinarijos gydytojas įvardija pakitusį požiūrį į keturkojus: dauguma lietuvių augintinius jau suvokia kaip visaverčius savo šeimos narius ir negaili pastangų norėdami jiems sukurti ramų ir laimingą gyvenimą.
„Pasaulis darosi labai vienišas – sparčiai daugėja vienišų, vienatvėje gyvenančių žmonių. Manau, tai yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl žmonių požiūris į gyvūnus taip pakito. Augintiniai pakeičia šeimos narius, jie tampa lyg mažais vaikais ar ištikimais bendražygiais, kurie iki mirties lieka drauge, besąlygiškai tave myli, niekada neįskaudina ir neišduoda. Tačiau už visa tai šeimininkai privalo atsilyginti atsakingu elgesiu su savo gyvūnu, užtikrinti savo augintiniui tinkamą priežiūrą ir rūpestį“, – sako dr. J. Šengautas.
Dalį specialistų „užsiaugino“ dar nuo mokyklinio suolo
Lietuvoje dr. J. Šengautas ne tik įtvirtino moderniosios veterinarijos pagrindus, bet ir subūrė stiprią veterinarijos specialistų komandą. Jakovo veterinarijos centras yra vienintelė veterinarijos klinika Lietuvoje, kurioje dirba prestižinius Europos podiplominių veterinarijos studijų mokyklos (ESAVS) (ang. „European school for advanced veterinary studies“) sertifikatus įgiję veterinarijos gydytojai. Baigusiems mokslus pagal šią programą specialistams yra įteikiami Liuksemburgo universiteto diplomai.
3–5 metų trukmės ESAVS mokymų programos kaina veterinarijos gydytojams gali siekti apie 20–50 tūkst. EUR.
„Tai yra brangu, tačiau tai yra investicija į žmones, kuri yra to verta. Šiuos mokymus veda geriausi pasaulio specialistai – savo sričių ekspertai iš Europos ir JAV, iš kurių vadovėlių mes visi mokėmės. Niekur kitur Europoje nerastume tokios stiprios studijų veterinarijos gydytojams programos.
Esu tikras, kad ir mes stipriausi esame tose srityse, kur turime sertifikuotus specialistus – tai traumatologija, onkologija, odontologija, dermatologija, vaizdinė diagnostika. Viena yra turėti modernią įrangą, pavyzdžiui, kompiuterinio ir magnetinio rezonanso tomografus, ir visai kas kita – gebėti tinkamai vertinti šių tyrimų informaciją. Todėl drąsiai sakau, kad sertifikuoti specialistai yra didžiausias mūsų turtas“, – profesionalia komanda džiaugiasi veterinarijos mokslų daktaras.
Dr. J. Šengauto suburtos gyvūnų gydytojų komandos branduolį sudaro daug metų centre dirbantys specialistai. Beje, kai kuriuos jų dr. J. Šengautas „užsiaugino“ dar nuo mokyklinio suolo.
Dalis šiuo metu klinikoje dirbančių specialistų dar būdami moksleiviai žinojo, kad po mokyklos baigimo studijuos veterinariją, o studijas baigę dirbs veterinarijos gydytojais pas Lietuvos veterinarijos pradininką.
„Kartais tėvai atsiveda pas mane savo 14–15 metų vaikus, kad šie galėtų susipažinti su veterinarijos gydytojo darbu ir galėtų lengviau apsispręsti, ar iš tikrųjų nori studijuoti veterinariją. Pasitaiko, kad pas mus ateina ir moksleivių grupės edukacijos, profesinio orientavimo tikslais. Turime jau ne vieną atvejį, kai tie moksleiviai taip susidomi veterinarijos gydytojo darbu, kad po apsilankymo klinikoje apsisprendžia dėl savo studijų, o vėliau, po kelerių metų, jau patys tapę specialistais, ateina pas mus dirbti. Taip veterinarijos gydytojo profesiją atrado ir mūsų gydytojas Marius – šiandien jis yra vienas stipriausių gyvūnų neurologų Lietuvoje, atliekantis sudėtingiausias operacijas“, – pasakoja J. Šengautas.
Stebuklai neegzistuoja: keturkojus gelbsti žmonės
Privačios veterinarijos pradininkas Lietuvoje įsitikinęs, kad stebuklai medicinoje neegzistuoja – traumuotų, autoavarijose suluošintų, apsinuodijusių, sunkiomis onkologinėmis ligomis sergančių keturkojų gyvybes kasdien gelbsti žmonės, kurie tai geba daryti.
Pašalinti iš šuns smegenų sparčiai didėjantį naviką ar pastatyti ant kojų paralyžiuotą gyvūną, kurio išgelbėjimu jau nebetikėjo net ir mylintys šeimininkai, – tokios ir panašios istorijos veterinarijos klinikoje nutinka nuolat.
„Kai pamatai visiškai paralyžiuotą šunį, kurio galinės kojos velkasi žeme kaip skudurai, o vakare tas pats šuo po operacijos iš klinikos jau išeina savomis kojomis, arba kai iš katino galvos pašalini žemės riešuto dydžio naviką ir jo šeimininkai, po operacijos praėjus dvejiems metams, skambina ir dėkoja, kad jų augintinis yra gyvas ir laimingas – ne, visa tai yra ne stebuklai, o ilgo ir kryptingo darbo rezultatai“, – pabrėžia veterinarijos gydytojas.
Pranešime žiniasklaidai dr. J. Šengautas neslepia, kad ne visi atvejai yra su laiminga pabaiga – tam tikros dalies keturkojų pacientų vis dėlto nepavyksta išgelbėti ir paprastai tai yra atvejai, kai net ir pati profesionaliausia pagalba tampa bejėgė. Nors ir retai, bet pasitaiko ir tokių atvejų, kai, regis, lieka tik vienintelė išeitis – eutanazija arba gyvūno užmigdymas. Vis dėlto veterinarijos gydytojas teigia, jog Lietuvoje užmigdoma gerokai mažiau keturkojų nei, tarkime, Jungtinėse Valstijose. Na, o jei kitos išeities, nei gyvūno užmigdymas, nebelieka, veterinarijos gydytojas pabrėžia, jog atsisveikinimas su gyvūnu privalo vykti pagarbiai.
„Tendencijos yra tokios, kad Vakaruose gyvūnų užmigdymai yra daug dažnesni, o pas mus tai yra kraštutinė priemonė – tiek gyvūno šeimininkai, tiek veterinarijos gydytojai deda visas pastangas, kad gyvūno gyvybė būtų išgelbėta. Paprastai šeimininkai sako: darykite viską, bet mano augintinį išgelbėkite. Deja, kai kuriais atvejais atrodo, jog kitos išeities, nei eutanazija, jau nebėra – pavyzdžiui, kai matai, kad gyvūno būklė tokia, jog jo pagydyti jau nepavyks, arba kai jau nebėra būdų gyvūno patiriamam skausmui valdyti. Kalbu apie situacijas, kai gyvūno gyvenimas jam tampa kančia.
Vis dėlto vienas toks atvejis mano profesinėje patirtyje man pačiam tapo gera pamoka, jog net ir pačiose juodžiausiose situacijose būna ir išimčių iš taisyklės. Kalbu apie vieną mūsų pacientą, takso veislės šunį, kuriam prieš daug metų buvo lūžęs stuburas.
Šuniuko būklė buvo tikrai labai sunki – buvau įsitikinęs, kad jis nebegalės gyventi visaverčio gyvenimo, tačiau šeimininkai jį užmigdyti atsisakė. Ir ką jūs manote – po kelerių metų ateinu į registratūrą ir pas mane vizgindamas uodegą atbėga tas pats taksas. Žinoma, jis vaikščiojo kreivokai, tačiau skausmų nejautė, džiugino šeimininkus ir pats džiaugėsi gyvenimu. Ši situacija paskatino mane susimąstyti ir dar kartą įsitikinti, jog veterinarijos gydytojo profesija yra kupina daugybės netikėtumų. Bet būtent tame ir slypi didžiausias džiaugsmas“, – apibendrina dr. J. Šengautas.