Kuo augintinių ženklinimas pravartus kiekvienam gyvūno savininkui, pranešime žiniasklaidai pasakoja VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (GGI) vadovė Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė, ir VšĮ Lietuvos gyvūnų apsaugos ir teisių organizacijos (GATO) vadovė Brigita Kymantaitė.
Augintinių ženklinimas Lietuvoje – ne naujiena
Naująja įstatymo pataisa numatyta, kad iki 2021 m. gegužės 1 d. atvesti gyvūnai, tarp kurių pateks didžiuma jau suaugusių keturkojų, turi būti suženklinti iki 2022 m. gegužės 1 dienos. Po 2021 m. gegužės 1 d. atvesti gyvūnai turi būti suženklinami per 4 mėnesius nuo gimimo.
Visgi veisėjams, prieglaudoms ir nemažai daliai gyventojų ženklinimas – jokia naujiena, mat jau nuo 2016 m. gyvūnų ženklinimas ir jų įtraukimas į Gyvūnų augintinių registrą privalomas tuomet, kai keičiasi jų savininkai, t. y. kuomet gyvūnas yra parduodamas, dovanojamas ar perduodamas kitiems savininkams, pvz., emigracijos, savininko ligos, mirties ir kitais atvejais.
„Tad tiek gyvūnų veisėjai, prekiaujantys gyvūnų jaunikliais, tiek prieglaudos, perduodančios ar dovanojančios suaugusius gyvūnus ar jų jauniklius naujiems savininkams, ženklinimo mechanizmą jau yra įvaldę – kaip kad ir šią paslaugą teikiantys veterinarai“, – sakė B. Vaitiekūnaitė-Pliuskė.
Ji atkreipė dėmesį, jog dalis gyventojų, kurie namie laiko šunį ar katę, gyvūnus ženklina ir be jokios prievolės, dėl ženklinimo teikiamų naudų, kurių – ne viena.
Aktualu tiek miesto, tiek kaimiškų vietovių gyventojams
Gyvūno paženklinimas sudaro galimybę jį patikimai identifikuoti, kas suteikia daugiau saugumo tiek gyvūnui, tiek ir jo savininkui. Iš ryžio dydžio mikroschemos, kuri ženklinant gyvūną yra įvedama į poodį ties ketera, tarp menčių, galima sužinoti, kam gyvūnas priklauso, o tai itin pravartu gyvūnui pabėgus, paklydus, ir yra aktualu tiek mieste, tiek ir kaimiškose vietovėse gyvenantiems žmonėms.
„Itin paplitusi klaidinga nuomonė, neva jei gyvūnas laikomas namie ir į lauką neišeina, tai ir mikroschema jam – nereikalinga. Visgi ir tokie namie ar uždarose teritorijose laikomi gyvūnai pabėga ir tų istorijų – tiek pat daug, kiek ir skelbimų internete apie dingusius gyvūnus: katinai iškrenta per balkonus ar išsprūsta pro lauko duris, iššoka iš automobilio, šunys nubėga paskui rujojančias pateles, o sužiūrėti šešką – apskritai iššūkis. Net ir pačiam atsakingiausiam gyvūno savininkui gali nutikti visko, todėl mikroschema yra būdas apsidrausti nuo įvykių, kurių niekas neplanuoja, bet kurių, deja, pasitaiko dažniau nei įsivaizduojame – gyvūnai pabėga ir pasimeta, dėl ko galiausiai turime perpildytas prieglaudas“, – sakė B. Kymantaitė.
Ji pastebėjo, jog pastaruoju metu žmonės tampa vis atidesni, jautresni gyvūnams, kas yra gerai, bet sykiu daugėja ir tokių situacijų, kai gatvėje rastas gyvūnas priglaudžiamas namuose kaip benamis arba nuvežamas automobiliu į kito miesto prieglaudą. Taip gyvūnas atsiduria toli nuo namų ir nuo savo savininkų, gal net kitame rajone, ir vienintelė patikima priemonė jį sugrąžinti tikriesiems savininkams yra gyvūną identifikuoti leidžianti mikroschema.
„Žinoma, nemažai žmonių savo pasimetusių gyvūnų aktyviai ieško – skambina ar važiuoja per šalies prieglaudas, deda skelbimus į internetą ar kabina juos gatvėse. Tačiau yra labai nemaža vyresnių gyventojų dalis ir mieste, ir kaimiškose vietovėse, kurie nesinaudoja internetu ar tiesiog nežino, kaip ieškoti dingusio augintinio, neturi tam galimybių, todėl tokiais atvejais gyvūnų ženklinimas būtų itin didelė pagalba pasimetusiam gyvūnui sugrįžti namo“, – sakė GATO vadovė.
Prieglaudos ieško gyvūnams naujų savininkų, nors galimai tebėra ir senieji
„Per metus į Lietuvos prieglaudas patenka apie 15 tūkstančių suaugusių kačių ir šunų. Kadangi dažniausiai tai nėra jaunikliai, vadinasi, didžiuma jų kažkam priklausė ar tebepriklauso, tai yra, iš tikrųjų jų savininkai yra. Ir jei dalis tų gyvūnų bus neatsakingai išmesti į gatvę, tai kitą sunkiai suskaičiuojamą dalį sudaro pabėgę gyvūnai, kurie galėtų būti sugrąžinti savo tikriesiems savininkams, jei tik jie būtų identifikuojami. O dabar, praėjus įstatyme numatytoms 14-ai dienų, prieglaudos neturi kitos išeities kaip tik ieškoti tiems gyvūnams naujų namų“, – sakė B. Kymantaitė.
Tuo tarpu mikroschema, kurią specialiu skaitytuvu nuskaityti gali praktiškai kiekviena veterinarijos gydykla ar prieglauda, labai smarkiai padidina tikimybę, kad pasimetęs, nuklydęs gyvūnas parkeliaus namo pas savo tikruosius savininkus. Radus pamestą, paklydusį gyvūną, gyventojai yra skatinami atvežti jį į prieglaudą ar veterinarijos kliniką, kurios turi galimybę patikrinti, ar yra mikroschema, leidžianti nustatyti gyvūno savininką.
Pasak GATO vadovės, idealiu atveju gyvūnų prieglaudos turėtų būti laikinos instancijos, kuomet pasimetęs gyvūnas paimamas iš gatvės, kur jam nesaugu, atvežamas į prieglaudą, kur būtų identifikuojamas pagal mikroschemą, ir saugiai lauktų jo pasiimti atvykstančių savininkų. Tačiau šiuo metu, kadangi į prieglaudas patenka vos vienas kitas paženklinta gyvūnas, situacija yra visiškai kitokia.
Beje, svarbu žinoti, jog tam, kad ženklinimas būtų veiksmingas, mikroschema turi būti susieta su informacija apie konkretų gyvūną ir jo savininką, t. y. būtina gyvūną ne tik paženklinti mikroschema, bet ir registruoti jį valstybiniame Gyvūnų augintinių registre (pagal skaitytuvu nuskaitomą kodą ar tiesiog mikroschemos numerį informaciją apie konkretų gyvūną galima matyti čia). Registravimo paslaugą teikia gyvūną ženklinančios veterinarijos klinikos arba galima kreiptis į teritorinius Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos padalinius.
Apsaugo nuo vagysčių
B. Vaitiekūnaitė-Pliuskė atkreipia dėmesį ir į gyvūnų vagystes: „Jei nėra mikroschemos, įrodyti, kam gyvūnas priklauso, labai sudėtinga. Lietuvos teisminėje praktikoje yra buvę tokių bylų, kai žmonės savo gyvūnų taip ir neatgavo. Įrodyti, kas yra gyvūno savininkas, nuotraukų nepakanka, mat tiek veisliniai, tiek ir neveisliniai gyvūnai gali būti labai panašūs. Identifikuojant gyvūną kažkiek pagelbėti gali nebent veterinaras, jei pas jį buvo lankomasi nuolat ir jis gali bei nori prisiimti tokią atsakomybę“.
Gyvūnų gerovės teisėje besispecializuojančios organizacijos „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ vadovė pasakojo, jog būna atvejų, kai savininkai patys suranda pavogtus, neteisėti „priglaustus“ jų augintinius, pavyzdžiui, išgirsta kaukiančius kur nors uždarytus gretimoje gatvėje, tad jei yra mikroschema, jau ir kviečiant policiją tai yra svarus argumentas, kad gyvūnas bus identifikuotas.
Ji atkreipė dėmesį, jog mikroschemos yra veiksmingas įrankis atpažinti gyvūną ir kai jis pradingsta ir būna surastas po kelių mėnesių ar net metų: „Naminis, gerai įmitęs katinas po ilgesnio lauke praleisto laiko gali pasidaryti nebeatpažįstamas, nes jis ne tik sulįsta ir smarkiai pasikeičia visas jo kūnas, eisena, bet ir pakinta elgesys – dažnas tampa baikštesnis ar sulaukėja, tad net ir savininkų gali nebeprisileisti“.
B. Vaitiekūnaitė-Pliuskė pastebėjo, jog mikroschemos svarbu ir dėl finansinių priežasčių.
„Pavyzdžiui, brangių, retų veislių savininkai itin rūpinasi įsigyti jau paženklintą gyvūną, kas iš dalies apsaugo ne tik nuo vagystės, bet ir padeda susigrąžinti pinigus, pavyzdžiui, apgavystės atveju, kai parduotas jauniklis dėl veisėjo kaltės nugaišo ar, pasirodo, nėra grynaveislis ir panašiai. Gyvūno ir jo savininko atsekamumas leidžia apsidrausti nuo tokių atvejų ir atgauti sumokėtus pinigus. Taip pat yra tokių šunų veislių, kurios pagal savo prigimtį yra labiau linkusios nuklysti, pavyzdžiui, haskiai, tad jų savininkai taip pat noriai naudojasi galimybe pažymėti gyvūną mikroschema“.