„Šie šunys mėgsta gyventi būryje, jie yra ramesni, mažiau išdaigų prikrečia. Apie basendžius svajojau ketverius metus. Domėjausi veisle. Vieną dieną pamačiau pas buvusį mokyklos draugą tokią rudaplaukę kalytę, tad paklausiau: „Na, kaip sekasi ją auginti?“ Pirmi jo žodžiai buvo: „Neklausk, tikras pragaras.“ Tai be proto sunkaus ir labai savotiško charakterio šunys. Jie gyvena sau. Lauke jie yra absoliučiai nevaldomi medžiotojai, o namuose nesitraukia nuo žmogaus.“
Nors mokyklos laikų bičiulis patarė pagalvoti apie kitos veislės keturkojį namuose, Laura nepasidavė, toliau domėjosi šiais šunimis, jų auginimo specifika, auklėjimu. „Po poros metų susitikusi su tuo pačiu draugu, klausiu: „Gal jau geriau sekasi ją auginti?“ Jis atsakė, kad visgi nuostabesnio šuns, kuris gerai sutartų ir su vaikais, ir su suaugusiaisiais, turbūt nėra.“
Tai buvo tarsi galutinis taškas apsisprendžiant, kokį augintinį įsileisti į savo namus. Buvo likusi tik viena smulkmena – Lauros vyras ne itin palankiai vertino idėją namuose auginti gyvūną. „Vyrą reikėjo įkalbinėti. Jis niekada neturėjo gyvūnų ir nenorėjo, o aš užaugau su gyvūnais: ir kates, ir žuvytes, ir vištas balkone auginau. Tiesa, dėl pirmo šuns susitarėme greičiau nei dėl antro, bet pažadėjau, kad viskas bus geriau, kai jos augs dviese", - pasakojo moteris.
„Barbė ir Zuma visada bus arčiau nei tavo apatiniai. Jei bus šalta, jos lįs po megztiniu, ko nors norės – stums tave. Aišku, negalima leisti, kad jos užliptų ant galvos, nes basendžiai nuolat tikrina ribas. Pradžioje nepriėmė vaikų kaip viršesnių gaujos narių – paurgzdavo, krimstelėdavo. Bet susitvarkėme – reikėjo aiškiai parodyti, kokia šeimoje hierarchija. Nors turbūt jos niekada nepriims vaikų kaip šeimininkų, kol jie yra maži, bet turėjau parodyti, jog man pirmoje vietoje vaikai“, – apie iššūkius pirmaisiais metais pasakoja Laura.
„Dažnas vaizdas: einame su šeima ir šunimis pasivaikščioti. Mano rankose du pavadėliai ir šalia du vaikai. Šunų šalia niekada nebūna. Jie laksto mažų mažiausiai kokių 1–2 kilometrų spinduliu. Turbūt mane pamatyti su šunimis šalia galima tik juos vedant su pavadėliu. Turbūt žmonės mano, kad vaikus su pavadėliais vedžioju“, – juokiasi Laura.
„Kai vaikai valgo, jos eina į narvą ir palaukia, kol visi pavalgys. Jas labai sunku sulaikyti nuo maisto vogimo. Atrodo, kad jos net puikiai žinodamos, jog to daryti negali, negali susivaldyti. Čia yra kleptomanija. Pavyzdžiui, jei esi pakankamai toli, jos įvertins, ar tu spėsi atbėgti. Jeigu nuspręs, kad nespėsi, jos tą kotletą praris. Mano mama dažnai ateina su vaišėmis, jos tą puikiai žino. Todėl ji negali padėti rankinuko ant žemės, nes iškart viskas patikrinama, ištraukiama“, – apie Barbės ir Zumos gudrumą ir meilę maistui pasakojo pašnekovė.
Nepaisant visų iškrėstų išdaigų ir sudėtingų auginimo momentų, Laura ypač džiaugiasi, kad augintiniai padėjo sūnui Ridui atsikratyti didžiulės baimės gyvūnams: „Sūnus nuo pat gimimo be proto bijojo gyvūnų, bet ko, kas minkšta ir juda. Turbūt Zuma buvo pirmas gyvas padaras, kurį jis palietė, nes iki tol jam tokie prisilietimai keldavo paniką. Net prieš imdamas į rankas minkštą žaislą jis turėdavo įsitikinti, kad jis nejuda.“
„Ieškodami sprendimų konsultavomės su psichologe ir ji pasakė, kad augintinis namuose būtų išeitis. Taip atsirado Zuma. Pradžia buvo be proto sunki. Ji – labai judrus gyvūnas, bando viską griaužti: kilimą, grindis, staktą, šiukšlių kibirą. Jos toks judrumas sūnų gąsdino. Po maždaug mėnesio baimė šunims ir katėms palengvėjo, vėliau išnyko. Jis nepuola prie bet kokio šuns ar katino bičiuliautis ar su juo žaisti, bet eidamas pro šalį mielai paglosto, jei gyvūno savininkas leidžia tai daryti", - kalbėjo moteris.
„Dukra Fausta tokios baimės neturėjo, bet reikėjo išmokyti, kaip vieni su kitais turi žaisti. Ir dabar, jei labai įsiaudrina žaisdamos, jos kanda vos apžiodamos, švelniai. Ir mokėme visada vaikus su šunimis žaisti tik tada, kai rankose turi žaislą, kad šuo supratų, jog kąsti galima tik į žaislą, o ne žmogui", - aiškino Laura.
Laura pripažįsta, kad du šunys namuose sukėlė papildomo rūpesčio, bet faktas, kad tai padėjo įveikti baimę, viską atperka. „Jos labai mėgsta dūkti namuose, nesvarbu, ar išvedžiotos, ar ne. Ir jei tau bloga nuotaika, žiūri į tuos išverstus daiktus ir jas ir taip gera pasidaro. Taip pat priverčia daugiau judėti. Džiaugsmo, judesio įnešė į mūsų kasdienybę", - teigė moteris.
Šis straipsnis – kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – šeimos nariai“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti žmones į gyvūnus pažvelgti šiek tiek kitomis akimis ir prisiminti, kad su augintiniais turėtume elgtis taip pat atsakingai, rūpestingai ir atidžiai kaip ir su šeimos nariais. Augintiniai ne tik suteikia džiaugsmo, jaukumo namams, bet ir padeda sutvirtinti santykį tarp šeimos narių, auklėti vaikus ir ugdyti bei puoselėti šeimos tradicijas. Kiekvieną savaitę dalinsimės įvairių įkvepiančių ir įdomių šeimų istorijomis, kurios įrodys, kad keturkojis augintinis tampa ypatinga šeimos dvasia.