„Žinojau, kokio šuns noriu, labai atsakingai tam ruošiausi, bet tik po dvejų metų supratau, ką turiu ir ką iš tiesų auginu. Tik tada suvokiau, ką reiškia, kai veisėjai sako „nepriklausomas, labai protingas, instinktyvus“. Tokių apibūdinimų nesupranti, kol šuo pas tave nepagyvena. Pavyzdžiui, „instinktyvus“ reiškia, jog jis turi labai stiprius instinktus į teritoriją, į resursus, į patelę, į ėdesį – jis juos instinktyviai gina. Jeigu neišmoksi jo siunčiamų ženklų, nesuprasi kūno kalbos, o taikysi įprastus dresavimo metodus: bausmė – komanda, tai nieko neišeis – matysi tik dantis, girdėsi urzgimą, pyksiesi, jis tavimi nepasitikės", - apie savo šunį pasakoja moteris.
Jauna moteris neslepia, kad specifinio charakterio augintinis iš dalies yra jos pačios atspindys: „Šuo labai atspindi mano charakterį. Šiuos šunis auginantys žmonės arba labai greitai jų atsisako, arba tiesiog tampa geresniu žmogumi. Jis yra tarsi pusė žmogaus, jį turi suprasti, jam neįdomu tiesiog vykdyti tavo komandas, privalai išmokti su juo bendradarbiauti.“
Rūta pasakoja, kad tiek jos tvirtas požiūris į augintinį, elgesys su juo ir Kao asmenybės gerbimas turėjo įtakos ir asmeniniam gyvenimui. „Aš nuolat turiu stebėti aplinką, nes suprantu, į kokius dirgiklius jis reaguoja, jis neturi tiek kantrybės, kiek kiti šunys, kurie leidžia tampyti už ūsų ir pan. Kai sakoma, kad šunys neprognozuojami, tai visgi galiu pasakyti, kad jie prognozuojami, jei juos pažįsti. Aš visiems sakau, kad mano šuo gali išgąsdinti, šiepti dantis ir urgzti. Tačiau aš žinau, kada tai gali įvykti, ir leidžiu žmonėms suprasti, kad mano šuo nėra žaisliukas, tenkinantis asmeninius poreikius. Jis yra lygiavertis narys mano aplinkoje, šeimoje, kompanijoje. Jis turi jausmus. Šio šuns charakteris neleidžia to ignoruoti. Toks mano požiūris ir iš to kylantis elgesys labai padėjo atsirinkti draugus", - dėsto pašnekovė.
Rūta pripažįsta niekada be rimtos priežasties nepaliekanti šuns namuose: „Mano požiūriu, Kao yra šeimos narys, ir, jei manau, kad jam bus smagu, pasiimu kartu: aš su juo keliauju, atostogauju, važiuoju į miestą, į mišką, prie ežero. Palieku jį tik tada, kai jau kitaip neįmanoma. Kartais iš draugų tekdavo išgirsti: „Važiuok atskirai arba neimk šuns.“ Jie bijo, nesupranta, kad šuo nėra tik gyvūnas. Aišku, ne kiekvienas turi tiek kantrybės gilintis ir domėtis į šuns poreikius, ypač tie, kurie net neaugina šunų. Bet tada kyla klausimas, ar jie gerbia mane, mano gyvenimo būdą, požiūrį ir artimiausią aplinką, kai sako, kad vykčiau su atskiru automobiliu, ir bijo, kad šuo kažką padarys ant jų galinės sėdynės. Tikri draugai pasitiki ir be jokių kalbų priima mus, supranta.“
Be to, Rūta pasakoja, kad jos augintinis turi tokį charakterį, prie kurio reikėjo prisitaikyti: „Kalbant apie šuns charakterį, tai jis, kaip ir kiekvienas veislinis šuo, turi veislei būdingų bruožų ir asmeninių savybių. Kao kai kurie veislės bruožai yra labai paaštrinti. Pavyzdžiui, ši veislė yra itin atsargi, visada stebi aplinką, nepasitiki naujais žmonėmis, jiems nepatinka, kai glosto svetimi žmonės. Taip pat jei jis atsigula savo pasirinktoje vietoje, tai prie jo lįsti niekas negali, nes tuo metu jis ilsisi ir to ramaus laiko jam labai reikia. Tai tik kelios tipiškos elgesio savybės.“
Galiausiai moteris pripažino, kad neleidžia svetimiems žmonėms glostyti savo šunį: „Taip pat Kao jautriau reaguoja į prisilietimus, bet tai yra dėl sveikatos – kelerius metus jautė diskomfortą, skausmą, kai jo kūnas įsitempdavo esant tam tikroms situacijoms. Gydytojai ilgą laiką nenustatė, kas yra. Dabar jau viskas susitvarkė, bet jis vis tiek jautriai reaguoja į lietimą, todėl nelabai leidžiu kitiems liesti savo šuns, juk kiekvienam sutiktam visos istorijos nepasakosiu, kai jie bandys glostyti Kao, neišaiškinsiu, ką ir kaip reikia daryti, todėl paprasčiau, jei aš tiesiog neleidžiu to daryti.“
Rūta, žinodama savo šuns būdingą elgesį esant tam tikroms situacijoms, visada stengiasi išvengti kritinių momentų, todėl nepaleidžia Kao nuo pavadėlio, stengiasi neprileisti kitų, ypač mažesnių, palaidų šunų, kad šie neprovokuotų augintinio, yra užrišusi ant antkaklio ryškiai geltoną kaspiną, kuris pasaulyje žinomas kaip susitarimas, jog šuo, kuris jį mūvi, nėra linkęs bendrauti su kitais šunimis. Tiesa, moteris prasitaria, kad dauguma šunų augintojų į šį simbolį nereaguoja: „Labai keista, nes dauguma šunų augintojų nereaguoja į geltoną kaspiną. Aš esu užtikrinta dėl savo šuns elgesio ir žinau, kaip jis į ką reaguoja, bet nežinau, kaip kiti palaidi šunys reaguos į maniškį. Yra toks požiūris, kad šuo turi būti toks ramus, jog tu iš jo burnos galėtum ištraukti kramtomą maistą. Aš taip nemanau, ir mano šuo to neleidžia. Aš esant reikalui galiu paimti jo indelį, bet svetimas žmogus to daryti negali. Čia kaip ir su žmonėmis – nepažįstamasis juk negali prieiti ir tiesiog pasiimti restorane iš tavo lėkštės kepsnio, tiesa?“
Taip pat Rūta pastebėjo, kad jos šuo nėra linkęs paklusti kitų diktuojamoms taisyklėms: „Aš iš dresuotojos sužinojau, kad šuns ėdimo laikas užsitęsia dar ir kokias 5 minutes nurijus paskutinį kąsnį. Aš šio momento neįvertinau tik vieną kartą: buvome naujoje vietoje, buvo daug naujų žmonių, nebuvau paruošus jam kampo, visą dieną jis buvo alkanas. Negana to, pasikviečiau kelis bičiulius, kuriems norėjau padėti susipažinti su savo šunimi. Mes jį pamaitinome iš rankų, jis gražiai paėdė, paėjo į šalį tą visą ėdimo ritualą užbaigti ir vienas tų, kuris irgi šėrė, eidamas pro šalį sugalvojo jį kepštelti. Kao iššiepė dantis, ėmė urgzti. Tokių situacijų nepalieku neišspręstų, iškart įsikišu ir jas suvaldau. Pirmus metus, iki Kao paauglystės, bandžiau įvairiausias dominavimo dresūras, tačiau nieko neišėjo – į jėgą reaguodavo jėga, nekąsdavo, bet ir situacijos neišspręsdavome. Po poros kartų išmokau tiesiog atsistoti tarp jo ir „dirgiklio“, ramiu ir tvirtu balso tonu pasakyti „sėdėt“. Turi būti ir tvirta laikysena. Tada pasiimu jį už antkaklio ir nusivedu. Būtent tada jis supranta, kad aš nepuolu jo, o suprantu jo elgesį ir tiesiog jį mėginu nuraminti. Tokiu būdu sprendžiant situacijas jis pradėjo labiau manimi pasitikėti, mažiau stresuoti. Daugelis problemų išnyko.“
Mergina pasakoja, kad Kao ypač jaučia žmones: „Kao ypač atrenka vyrus, jis urzgia ant piktų žmonių. Šiaip vyrai Kao imponuoja, jam norisi stipraus žmogaus, kuris su juo pažaistų. Kartą pamatęs vyrą jis apsidžiaugė, ėmė inkšti, kišti galvą, kad glostytų, ir tik vyrui ištiesus ranką, jis ėmė urgzti. Tai buvo labai keista – tarsi jis nori su juo bičiuliautis, bet kartu ir saugosi. Po kurio laiko pastebėjau, kad ir tas žmogus bei jo elgesys gana dviprasmiški, ne itin geri.“
Rūta tiki, kad Kao atsiradimas jos gyvenime buvo tarsi nulemtas. „Šie šunys yra reti Lietuvoje, norėjau ir po parodas vaikščioti, galvojau, kad gal kas susidomės kergti. Aš jį išsirinkau, veisėjas po mėnesio pranešė, kad nesiųs man šuns, nes kažkas blogai dėl uodegos. Iš pradžių turėjau palaukti. Paaiškėjo, kad uodega nestovi, tad visos parodos iškart „nuplaukė“, nežinojau, kas jam tiksliai nutiko. Aš porą savaičių sprendžiau dilemą, peržiūrinėjau kitas vadas, bet kiti šuniukai „nelipo“. Galiausiai parašiau veisėjui, paklausiau, kaip Kao laikosi, nes negalėjau nustoti apie jį galvoti. Ir kažkaip suveikė emocijos, o jei problemos dėl uodegos būtų pasimačiusios jau tada, kai jis būtų buvęs pas mane? Juk tikrai nebūčiau jo atsisakiusi dėl to, tai kodėl dabar turėčiau jo nenorėti? Juk aš jį išsirinkau. Žinoma, teko įkalbinėti veisėją, kad man atsiųstų. Taigi pasitikrinau, kad jis mano šeimos narys dar tada, kol jis dar nebuvo pas mane", - aiškino ji.
Net ir sutarus dėl šuniuko netrūko nuotykių ir kurioziškų situacijų. „Internetu susisiekiau su veisėjais, buvo daug jaudulio dėl kultūrinių skirtumų, dokumentų, skridau į oro uostą jo pasiimti. Taip pat turėjau pervesti nemažą pinigų sumą „Western Union“, man tris kartus skambino operatorė ir klausinėjo, ar aš tikrai pasitikiu tuo žmogumi Tailande, kuriam siunčiu pinigus, nes, jei dings, jie nieko negalės padaryti, bet tai buvo pirma Kao pamoka, kad reikia pasitikėti likimu“, – su šypsena istoriją baigia pasakoti Rūta.
Šis straipsnis – kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – šeimos nariai“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti žmones į gyvūnus pažvelgti šiek tiek kitomis akimis ir prisiminti, kad su augintiniais turėtume elgtis taip pat atsakingai, rūpestingai ir atidžiai kaip ir su šeimos nariais. Augintiniai ne tik suteikia džiaugsmo, jaukumo namams, bet ir padeda sutvirtinti santykį tarp šeimos narių, auklėti vaikus ir ugdyti bei puoselėti šeimos tradicijas. Kiekvieną savaitę dalinsimės įvairių įkvepiančių ir įdomių šeimų istorijomis, kurios įrodys, kad keturkojis augintinis tampa ypatinga šeimos dvasia.