Milda Žigilėjienė, retriverių veislyno „Basteta“ įkūrėja, pasakoja, kad pirmasis šuo jos gyvenime liko lyg pasakos motyvas, kurį ji prisimena iki pat šių dienų.
„Kai gimiau, tėvai jau turėjo šunį. Jie visada pasakodavo, kad jis mane labai saugojo. Pati aiškiai to šuns neprisimenu, bet dėl tokio savotiško mito, kad šuo mane globojo, vis jaučiau norą jį auginti.
Vieną dieną, jau paaugusi, įkalbėjau tėvus ir už savo sutaupytus rublius nusipirkau grynaveislį taksą. Jis buvo protingesnis už mane, man vadovavo, o ne aš jam. Tuo metu man trūko žinių, kaip turėčiau auklėti šunį. Vėliau, jau sukūrusi savo šeimą, atsiradus vaikų, supratau, kad mums trūksta šuns. Pradėjusi ieškoti veislės, patį pirmą išsirinkau auksaspalvį retriverį. Norėjau, kad mano vaikai ir visuomenė būtų saugi, nes jie labai pozityvūs, draugiški žmonėms. Dabar tam šuniukui 14 metų, jis gyvena su mano mama sode. Būtent ji atvedė į mano šeimą ir gyvenimą kitus retriverius.“
Dar vaikystėje augintas pirmasis šuo moterį mokė švelnumo, ištikimybės. Suaugusiai Mildai augintiniai suteikia pilnatvės jausmą, patenkina daug žmogiškų poreikių: besąlygiškos draugystės, prisirišimo ir net lytėjimo – šuns glostymas ramina.
„Kalbama, kad šunys ugdo vaiko atsakomybę. O mane ugdė ne pats šuo, o tėvai su jo pagalba. Tėvai už mane nesirūpino šunimi. Aš pati ryte vesdavau jį į lauką, nepaisydama to, koks būdavo oras. Atsimenu, mama pažadindavo anksti ryte išvesti šuns, o pati nueidavo toliau snausti. Tai buvo mano šuo ir mano pareigos. Kai dabar man skambina žmonės sakydami, kad nori vaikui šuns, aš sakau, kad vaikui – ne, tik dėl vaiko. Čia didelis skirtumas. Šuo negali būti žaisliuku.“
Gyvūnų ėdalo kompanija „Purina“, inicijavusi socialinį projektą „Gyvūnai – mūsų aistra“, siekia, kad keturkojai būtų vertinami kaip bičiuliai, draugai ir visateisiai šeimos nariai. Tokiu požiūriu vadovaujasi ir Milda, augindama bei veisdama retriverius.
„Šuo mūsų namuose yra šeimos narys. Aš nebeįsivaizduoju gyvenimo be jų, bet, auklėdama šunis, jų nesužmoginu, nes kitaip jų neišauklėsiu, negaliu jų humanizuoti. Tam tikros ribos turi būti.
Pavyzdžiui, man nepatogu su jais miegoti vienoje lovoje, bet aš labai mėgstu gerti kavą juos apsikabinusi. Taip pat visada stengiuosi, kad jie neerzintų kitų šeimos narių, kuriems penkių šunų aplink yra per daug. Dažniausiai aš juos „dozuoju“ – pakaitomis po vieną būna namuose, kiti tuo metu būna lauke. Kai namuose būnu viena, vidun susileidžiu visus, nes man patinka jų judėjimas aplinkui.“
Retriveriai yra skirstomi į keturias grupes – auksaspalvius, labradoro, lygiaplaukius ir garbanotuosius. Visi jie skiriasi savo charakteriu, kailiu, kūno proporcijoms. Populiariausi Lietuvoje – auksaspalviai retriveriai. Jų spalva vyrauja nuo beveik baltos iki raudonai geltonos. Labradorai – trumpo plauko, juodos, rudos, šokoladinės arba gelsvos spalvos. Lygiaplaukiai retriveriai yra ilgesnio plauko, bet mažiau poplaukio. Šie šunys būna šokoladinės arba rudos spalvos. Išimtiniais atvejais šie šunys gimsta gelsvos spalvos, bet oficialiai veislės standarte ši spalva nėra įregistruota. Patys mažiausi savo dydžiu – garbanotieji retriveriai. Mildos namuose gyvena trys iš keturių retriverių rūšių.
„Auksaspalviai retriveriai yra protingi šunys, puikiai leidžiasi dresuojami, gana judrūs, vikrūs šunys. Bet tai yra šunys, kuriems reikia įrodyti, kad jis turi kažką daryti. Įrodinėti gali visą gyvenimą. Jie kiekvieną dieną tikrina, ar tikrai turi vykdyti komandas. Kai jie išmoksta kokią nors komandą, ją atlieka puikiai, bet valios pastangų, užsispyrimo reikia daug. Auksiukus vadinu miestiečiais, amerikonais – šypsosi visą laiką, į akis žiūri, bet kas jų galvoje, sunku atkapstyti. Visada turi savo reikalų.“
„Labradorą galima vadinti „kaimiečiu“ – jis tarsi padėjęs savo dūšią ant stalo. Jis yra be galo nuoširdus, niekada nemeluoja, visiškai atviras. Jis eina ir daro. Gal ne visada labradorams viskas išeina, bet jis neatsisako daryti, jam nereikia nieko įrodinėti. Tiesiog svarbu parodyti, ką ir kaip atlikti. Šie šunys visada eis su tavimi, jie labai seka žmogų, tad žmogui nereikia sekti šuns.“
„Lygiaplaukiai yra mėlynojo kraujo šunys. Jie yra tokie elegantiški, pasižymi savotišku mąstymo būdu. Kartais, kai kažką iškrečia, neišeina ant jų supykti – ateina, pasižiūri tokiomis akimis „na, ir ką? Kažkas ne taip?“ Kartais tai dresuojant pakiša koją. Jiems reikia tik pasakyti, ką reikia padaryti, o kaip tai padaryti, jis jau geriau už visus žino. Jie yra be galo kūrybingi šunys, linksmi. Visą gyvenimą išlieka žaismingi – nuo gimimo iki senatvės. Visada išradingi, pasirašantys bet kokiam „projektui“. Juos labai mėgsta šeimos su vaikais. Jie be galo prisitaikantys. Juos dažnai mėgsta ir vyresnio amžiaus žmonės – šie šunys mėgsta nešioti, tiksliau sakant, atnešti daiktus. Atsimenu, kai kartą visa mūsų šeima krovė malkas, prie mūsų mielai prisijungė ir lygiaplaukis retriveris. Išdidžiai nešė po vieną malką.“
Retriveriai yra medžiokliniai šunys. Jie buvo išveisti „dirbti po šūvio“, todėl yra orientuoti į šeimininką, nes jų genetikoje yra užkoduota atnešti laimikį žmogui. Tačiau besikeičiantys laikai turėjo didelės įtakos tiek retriverių išvaizdai, tiek pasikeitusiam gyvenimo būdui.
„Parodos yra toks „išmilsas“, kuris diktuoja madas. Parodose tapo madinga, pavyzdžiui, kad labradoras turi būti didesnis, masyvesnis. Bet, veisdami didesnius šunis, prarandame funkciją, kurią šuo atlieka. Labradoras turi būti stiprus, ištvermingas šuo, kuris galėtų peršokti tvorą. Jis turi turėti masės, bet negali būti storas ar apdribęs.“
Retriverių veisėja Milda daug dėmesio skiria šunų mitybai, sveikatai ir gerai jų savijautai. Kompanija „Purina“ tiki, kad tai vieni pagrindinių elementų, užtikrinančių, jog augintinis bus laimingas ir džiugins savo šeimininkus ilgus metus.
„Dažniausiai šuo būna storas ne dėl to, kad jis mėgsta pavalgyti, o dėl to, kad mes, žmonės, nesusitvarkome su savimi ir jiems visko duodame per daug. Gyvūnų nutukimas yra žmonių kaltė. Optimalus šuns svoris užtikrina, kad jo širdis neapkrauta, nekenkiama sąnariams.“
„Manau, kad visavertė mityba – šuns poreikius atitinkantys maisto produktai. Kodėl netinka cepelinai, kotletai – tai yra patiekalai, nebe maisto produktai. Patiekalai jiems netinka, bet maisto produktai tinka. Pavyzdžiui, dabar ir pašaruose randama bulvių. Šuns skrandis virškina žalią mėsą, jiems nereikia termiškai apdorotos mėsos. Taip pat jiems netinka termiškai apdoroti kaulai, nes tai yra produktas, kuris keičia savo struktūrą. Jeigu mes nuo kaulo nuverdame sultinį, tai visas gėris būna sultinyje, o lieka tik atliekos. Tad nešerkime šuns atliekomis.“
Šiuo metu populiarėja skirtingos gyvūnų mitybos rūšys, bet Milda pirmiausia pataria ne eksperimentuoti su šuniuko mityba, o susipažinti su augintiniu, svarbu išmokti su juo gyventi ir juo rūpintis.
„Jei tai yra pirmas šuo – iš pradžių susidraugaukite, susipažinkite, užaukite, po kiek laiko atsiras daugiau laiko domėtis papildomais dalykais. Šių dienų gyvūnų ėdalo gamintojai tikrai sudeda visas reikalingas medžiagas į sausą pašarą. Tai palengvina šeimininkų rūpesčius, kurių pradžioje auginant šuniuką tikrai būna daug. Manau, kad visada turi būti sveikas balansas. Jei turi galimybę – valio, jei neturi, yra alternatyva.“
Užsakymo nr.: PT_75572841