Lietuvoje gyvena trys rupūžių rūšys, iš kurių labiausiai paplitusi – pilkoji rupūžė (lot. Bufo bufo). Šių varliagyvių kūno viršus yra pilkas, su neryškiomis tamsiomis dėmėmis, o oda būna rauplėta ir gausiai pasidengusi karpomis. Rupūžes nuo varlių atskirti pakankamai nesunku – rupūžės nešokuoja taip, kaip šokuoja varlės, – jos lėtai ropoja. Nuo varlių rupūžės dar išsiskiria tuo, kad rupūžių odoje bei galvos šonuose esančiose liaukose kaupiasi nuodingas sekretas, kuris ir sukelia negalavimus augintiniams.
„Dažniausiai į kliniką atvyksta pacientai, kurie palaižo ar suėda rupūžę. Tokiu atveju, nuodingi toksinai absorbuojami per dantenų gleivinę. Toksinas taip pat gali patekti per akis, nosį ir net atviras žaizdas,“ – pranešime žiniasklaidai dalinasi veterinarė M. Glinskytė.
Simptomai po kontakto su rupūže
Pasak M. Glinskytės, gyvūnui apsinuodijus rupūžės išskiriamais toksinais dažniausiai pasireiškia gausus seilėtekis, kuris gali atrodyti kaip baltos putos. Dantenų gleivinė pasidaro ryškiai rožinė, o toksinas sukelia vietinį dantenų uždegimą.
Kačių apsinuodijimai nuo rupūžių pastebimi žymiai rečiau, kadangi katės mažiau linkusios laižyti aplinkoje esančius objektus. „Visgi į kiemą išleidžiamos katės žaidžiant gali su letena pastumti rupūžę, o ant pėdutės likusius toksinus nulaižyti. Tokiu atveju apsinuodijimo simptomai būna panašūs kaip šunų – seilėtekis, vėmimas ir putos iš burnos. Labai retais atvejais galimas apsinuodijimas rupūžę suėdus, tačiau taip atsitinka tik po ilgalaikio kačių badavimo,“ – patirtimi dalinasi veterinarė M. Glinskytė.
Ką daryti gyvūnui apsinuodijus?
Pastebėjus, kad gyvūnas palaižė ar prarijo rupūžę arba atsirado pirmieji simptomai, gydytoja rekomenduoja nedelsiant plauti augintinio burną vandeniu, kol toksinai nespėjo įsigerti per gleivinę.
„Taip pat svarbu, jog plaunant burną, gyvūnas nurytų kuo mažiau vandens ir nuodai nepatektų į virškinamąjį traktą. Jei augintinio būklė pablogėja arba jei augintinis tampa vangus, vemia ar jį krečia traukuliai, gyvūną nedelsiant reikia vežti į veterinarijos kliniką tolesniems tyrimams ir gydymui,“ – perspėja veterinarė.
Norint apsisaugoti nuo tokių situacijų, gydytoja akcentuoja, kad labai svarbu, jog augintinis užtikrintai mokėtų komandas „ne“ ir „palik“, nes būtent jos tinkamu metu gali apsaugoti gyvūną nuo rimtų apsinuodijimo pasekmių.
Gydymas klinikoje gali atsieiti ir 500 Eur
Atvykus apsinuodijusiam augintiniui į veterinarijos kliniką, gydytojai pirmiausiai įvertina jo būklę ir nustato geriausią gydymo būdą.
„Dažniausiai toksinų pažeidimų sunkumui įvertinti atliekami kraujo tyrimai, gyvūnas nuolatos stebimas, o būklės stabilizavimui skiriama intraveninė skysčių infuzija ir deguonies terapija bei simptominis gydymas. Nors ir priešnuodžio nuo šio rupūžių išskiriamo toksino nėra, dauguma gyvūnų, kuriems tinkamu metu buvo paskirtas simptominis gydymas, pasveiksta be jokių liekamųjų reiškinių.
Visgi pasitaiko atvejų, kada gydymas užsitęsia ir simptomams panaikinti prireikia trijų ar daugiau dienų.
„Neseniai „PetCity“ klinikoje turėjome atvejį, kuomet kreipėsi nykštukinio pudelio šeimininkai. Poilsiaujant prie ežero šuo sugriebė rupūžę į nasrus. Nors jos ir nenurijo, tačiau tokio kontakto užteko, kad prasidėtų intensyvus seilėtekis. Šeimininkai greitai išplovė burną ir seilėtekis baigėsi, tačiau rupūžės toksinų pateko į virškinimo sistemą. Naktį šuo pradėjo viduriuoti ir vemti. Šuo net tris dienas buvo itin vangus, viduriavo ir vėmė su kraujo priemaišomis. Pacientui buvo paskirtas gydymas klinikos stacionare, taikytas simptominis gydymas bei skiriama intraveninė skysčių terapija,“ – pasakoja gydytoja.
Trijų dienų intensyvus gydymas, kasdien atliekami tyrimai būklės stebėjimui ir vaistai šeimininkams kainavo 500 Eur. Pasak gydytojos, tokių ir panašių nelaimingų atsitikimų metu šeimininkams pasitarnauja gyvūno draudimas, kuris kompensuoja patirtas gydymo išlaidas.
„Netikėto susirgimo ar traumos atveju galėsite užtikrintai pasirūpinti augintinio sveikata, o išlaidas padengs draudimas“, – gyvūnų draudimo naudomis dalinasi veterinarė.