Kaunietės Editos namuose antrasis haskis atsirado panašiomis aplinkybėmis – jau suaugusią Kają buvę šeimininkai ketino išmesti. Matyt, ji nepateisino lūkesčių, nes greitai buvo iškeldinta į mažytį lauko voljerą, kuriame šuo net negalėdavo apsisukti.
„Tuo metu nė neplanavome įsigyti antro šuns, bet tarp haskių augintojų pasklido žinia apie Kają ir mes nusprendėme ją išsipirkti. Mūsų patirtis gali tapti pavyzdžiu, kad galima priglausti visiškai suaugusį šunį ir jį perauklėti, pakeisti įpročius“, – teigė Edita.
Haskiai Editos gyvenime atsirado prieš aštuonerius metus, kai šeima, įsigijusi nuosavą būstą, nusprendė, kad dabar jie gali auginti šunį. Labiausiai porai patiko labradorų ir haskių veislės šunys, bet simpatijas užkariavo žydros haskio akys, tad netrukus namuose atsirado Lora.
„Kai Lora paaugo, pradėjome ją vesti į dresūrą. Iš pradžių važiuodavome į pamokas Karmėlavoje. Ten treneris papasakojo apie žmogų, užsiimantį kinkinių sportu, mes labai susidomėjome šia veikla ir pradėjome tuo užsiimti patys. Tada ir mums teko pradėti gyventi daug aktyviau, nes nebuvome labai aktyvi šeima. Iš pradžių net į treniruotes nesugebėdavome atvažiuoti laiku, nevėluodami, nes reikėdavo anksti keltis. O dabar ir vaikai ilgai nebemiega“, – pasakojo šeimininkė.
Trečiasis šuo Editos namuose liko neplanuotai – vyresnėlei Kajai dažnai prasidėdavo tariamas nėštumas, kuris vargindavo kalytę, veterinaras patarė ją sukergti, nes šuo kilmingas ir tai gali būti vienas iš sprendimo būdų. Taip namuose atsirado Glori. Moteris pasakoja, kad ieškojo šeimininkų mažylei, bet neatsirado nė vienas, kuris tikrai galėtų pasirūpinti haskiu, todėl buvo nuspręsta ją pasilikti ir niekam neatiduoti.
„Dažniausiai skambino tie, kuriems šuo tiesiog pasirodė labai gražus, buvo ir tokių, kurie turi mažų vaikų, su kuriais ir telefonu kalbant girdžiu, jog nesusitvarko. Tai su tokiu šunimi tuo labiau nesusitvarkytų. Auginti vieną arba du šunis, tai ne tas pat. Bet ar du, ar tris, jau nebedidelis skirtumas. Būna, kai su vaikais ir šunimis vaikštau parke, žmonės nustebę klausinėja, kaip pavyksta su tiek šunų susitvarkyti. Kartais sulaukiu replikų, kokia aš motina, nemyliu vaikų, kenkiu jiems augindama šunis. Daugiausia neigiamų nuomonių sulaukiu iš vyresnio amžiaus žmonių“, – pridūrė Edita.
Edita į tokias replikas nekreipia dėmesio ir yra įsitikinusi, kad šunys vaikams suteikia labai daug naudos. Šeimos gydytoja dirbanti moteris įsitikinusi, kad vaikas šalia gyvūnų ne tik mokosi bendrauti, bet ir stiprina imunitetą.
„Būdama gydytoja matau dvejopą naudą vaiko sveikatai, psichologijai, jei jis auga su šunimi. Vaikas išmoksta kūno kalbos, rūpinimosi, švelnumo, ištikimybės, mokosi atsakomybės ir turi draugą, kuris padeda išsiugdyti besąlygiškos meilės pagrindus. Kita vertus, tokio vaiko organizmas „susitinka“ su daug daugiau patogenų, kuriuos imuninė sistema atpažįsta, sukuria jiems atsakomąją – gynybinę sistemą ir taip sustipriname vaiko organizmą, natūraliai jį grūdiname. Nėra nieko blogiau nei sterilumas sveikam vaikui – tuomet jo imuninė sistema neatpažįsta, nepasiruošia ligai. Sibiro haskių veislė tinkama ir alergijos požiūriu, nes kailis yra ypatingos, hipoalerginės struktūros. Augindami vaikus, kartu su keturkojais draugais mamos padeda vaikams tobulėti tiek emociškai, tiek psichologiškai, ugdo jų gėrio jausmą ir stiprina organizmą fiziškai.“
Kai šeimoje gimė pirmasis vaikas, Lorai buvo treji, Kajai – ketveri, o po pusmečio gimė Glori. Moteris pasakoja, kad pirmi mėnesiai pareikalavo kantrybės, bet vaikas augo kartu su šunimis ir taisyklių mokėsi kartu su mažąja Glori. Edita savo šunis mokė išvengti konfliktinių situacijų. Jei vaikas sukuria situaciją, kuri šuniui nemaloni, šuo neurzgia, nekanda, bet pasišalina.
„Kiekvienoje gaujoje, kai atsiranda naujas narys, šunys patikrina esamas ribas. Atsimenu, buvo situacija, kai vaikas ropojo per gulinčius šunis, o jie suurzgė. Pagal taisykles suurzgia vyriausioji šeimos patelė – tai aš – rimtu veidu „pasikalbu“ su jomis ir tokios situacijos daugiau nebesikartoja. Kol vaikas mažas, jų jėgos su šunimi nelygios, todėl turi būti kontrolė. Antra vertus, vaiką irgi mokai, kaip elgtis. Kol vaikas mažas, saugai nuo šuns, o kai jis paauga, saugai jau šunį nuo vaiko. Bet jau mūsų vaikai parke kitus pamoko, kaip elgtis su šunimis“, – pasakojo pašnekovė.
Edita su vyru taip pat užsiima kinkinių sportu, kuris ne tik padeda patenkinti šunų fizinį poreikį, bet ir yra šeimos pomėgis, puikus būdas praleisti kartu laisvalaikį.
„Mes kinkome savo šunis prie paspirtuko arba dviračio. Nesame profesionalūs sportininkai, kurie šunis augintų tik sportui, stengiamės išlaikyti balansą. Mūsų požiūris – kai šuo nenori, gali nesportuoti. Būna, kad per rują ar prieš ją šunys nenori būti kinkomi, mes jų ir neverčiame. Lora yra pati gudriausia šiuo klausimu, ji visada manipuliuoja mumis – pakinkome, o ji nebėga, tik paleidžiame laisvai, ji laksto be sustojimo. Taigi mūsų požiūris nėra tikras sportinis požiūris, nes žinau, kad yra tokių šeimininkų, kurie laiko sportinius šunis ant trumpo pavadėlio, prie būdos pririštus, nevedžioja daug, kad jie varžybų metu labiau norėtų bėgti. Mūsų šunys dalyvauja kaniterapijos treniruotėse (yra atestuoti ir išlaikę reikiamus egzaminus), daug vaikštome, imame kartu bėgioti, tai sportinis bėgimas, varžybos lieka tik tarp kitko.“
Edita pasakoja, kad daugelis haskius ryžtasi atiduoti, nes negali susitvarkyti su specifiniu veislės charakteriu.
„Žmonės iš pradžių nepasigilina, koks tai šuo, kokie jo poreikiai. Jie ne šiaip aktyvūs šunys, jie tokie išliks, kol pasieks brandą, jiems reikės dėmesio daugiau nei eiliniam šuniui. Žmonės nesupranta, kad jis tampys pavadėlį, jei neįdėsi daug darbo ir neišmokysi jo elgtis kitaip, nes jo prigimtis – tempti. Kai žmonės perka medžioklinį šunį, jie lengviau supranta, kad šunys turės medžioklės instinktą. O haskiai turi kitokius instinktus, bet tai yra kažkaip sunkiau suprasti.“
Pašnekovė pataria, kad nuo mažens haskius mokyti sekti ir stebėti šeimininką, nes ateityje tai šiek tiek padės suvaldyti šuns elgseną pabėgus nebegrįžti pas šeimininką.
„Mažiems šunims galima sukelti tokią situaciją lauke – vis pasislepiame, kad ji vis sektų paskui ir ieškotų jūsų, stebėtų. Po kurio laiko šuo išmoks pabėgęs grįžti į tą pačią vietą, iš kurios paspruko. Žinoma, haskiai iš esmės nesirūpina per daug, kai pabėga nuo šeimininkų. Būtina ant jų uždėti nerūdijančiojo plieno pakabuką su telefono numeriu bei „čipuoti“.“
Šis straipsnis – kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – šeimos nariai“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti žmones į gyvūnus pažvelgti šiek tiek kitomis akimis ir prisiminti, kad su augintiniais turėtume elgtis taip pat atsakingai, rūpestingai ir atidžiai kaip ir su šeimos nariais.