Sėkmingos dresūros pagrindai: kaip susikalbėti su augintiniu?

Prieš pradedant dresuoti savo šunį, kiekvienas šeimininkas turėtų suprasti ir gyvūnų mokymo pagrindus. Suprantant, kaip kuriami ryšiai ir refleksai, jums bus lengviau daryti sprendimus dirbant su savo šunimi, rašoma portale canis.lt. Čia aptarsime mokymosi teoriją ir kaip ją pateikia moksliniai tyrimai su dažnai matomais pavyzdžiais.

Pavlovo šuo – tyrimas, padėjęs pažinti dresūrą

1890-tais Ivanas Pavlovas tyrinėjo šuns virškinimo sistemą ir seilių išsiskyrimą kaip atsaką į maistą. Jis duodavo šunims maisto ir matuodavo seilių išsiskyrimą. Neužilgo nutiko kai kas netikėto – šunys pradejo išskirti seiles jau išgirdę artėjančius žmonių žingsnius.

Tai nuvedė Pavlovą kita tyrimų kryptimi – jis atrado sąlyginius refleksus ir mokymosi būdą, kuris vadinamas klasikiniu sąlygojimu. Jeigu kurį laiką prieš pat gaudami maisto šunys girdėjo varpelį, po kiek laiko šuo pradeda išskirti seiles ir tik išgirdęs varpelį.

Sąlyginiai refleksai – tam tikromis sąlygomis atsiradę atsakomieji gyvūno veiksmai į dirgiklį (pvz. garsą).

Paprasčiausias pavyzdys: šuo sėda pakėlus skanėstą jam virš nosies. Prieš pat keldami skanėstą, pradedame sakyti komandą Sėdėt. Po kiek laiko šuo pradeda sėstis vien išgirdęs komandą.

Žinoma, sąlyginiai refleksai idealiai veikia tik laboratorijos sąlygose, kur aplinka visiškai kontroliuojama. Realiame gyvenime tik sudarytas refleksas dar nereiškia, kad šuo visada ir elgsis pagal jį. Šunys gali blaškytis, nekreipti dėmesio, neturėti motyvacijos.

Klasikinis sąlygojimas leidžia išmokti, tačiau, norint užtikrinti elgseną, turime eiti giliau.

Operantinis sąlygojimas – gyvūnų mokymosi paslaptis

1938 metais B. F. Skinner išleido knygą „Organizmų elgsena“ (The Behavior of Organisms). Joje buvo įvestas terminas operantinis sąlygojimas. Psichologijoje sąlygojimas reiškia „organizmo atsako į specifinį stimulą kūrimą“, taigi, operantinis sąlygojimas yra vienas iš būdų kaip gyvūnai (ir žmonės) mokosi. Sąlygojimas, tiek tradicinis Pavlovo, tiek operantinis, nagrinėja ryšį tarp stimulo (dirgiklio) ir atsako. Operantinio sąlygojimo teorija remiasi keturiais kvadrantais:

+P Teigiamas paskatinimas – kažko gero pridėjimas, kad padidintume elgesio tikimybę (pvz. skanėsto davimas kai šuo klauso);

-B Neigiama bausmė – kažko gero sulaikymas, kad sumažintume elgesio tikimybę (skanėsto, kurio šuo nori, nedavimas, kai šuo neklauso);

+B Teigiama bausmė – kažko blogo pridėjimas, kad sumažintume elgesio tikimybę (pavadėlio timptelėjimas, kai šuo tempia);

-P Neigiamas paskatinimas – kažko blogo sulaikymas, kad padidintume elgesio tikimybę (diskomfortas, kuris baigiasi tik pasielgus teisingai).

Operantinis sąlygojimas pasiekė šunų dresuotojus tik 1980-aisiais ir sukėlė tikrą revoliuciją. Tačiau šiandien paskatinimas ir bausmė – labiausiai nesuprasti terminai šunų dresūroje. Mums bandoma įteigti, kad paskatinimas yra gerai, bausmė – blogai. Net lentelė viršuje rodo, kad viskas yra kiek sudėtingiau. Nei vienas iš kvadrantų nėra nei blogas, nei geras. Rezultatas priklauso nuo to, ar išlaikysime jų balansą.

Kuo tampa konkretus jūsų veiksmas, priklauso nuo šuns požiūrio ir motyvacijos. Pavyzdžiui, einate pro kitą šunį ir jūsų šuo tempia prie jo norėdamas žaisti. Pavadžio laikymas ir praėjimas pro šalį šiuo atveju – neigiama bausmė, kuri ilgainiui mažins šuns norą tempti prie kito šuns. Jeigu leidote šuniui pritempti save prie kito šuns ir paleidote žaisti, tai – teigiamas paskatinimas, kuris didins šuns norą tempti pas kitus.

Tarkime, šuniukas vaikštant atsisėdo ir atsisako eiti toliau. Jeigu jūs lengvai įtempsite pavadį ir lauksite, kol šuniukas pradės eiti, po to atleisite pavadį – tai neigiamas paskatinimas, kuris mažins tikimybę, kad šuniukas vėl užsispirs. Jeigu jam pradėjus eiti dar ir pagirsite ir duosite skanėstą, pridėsite teigiamą paskatinimą, kuris didins tikimybę, kad šuniukas eis kartu. Pakankamai dažnai mes naudojame kelis kvadrantus, kad dar labiau skatintume norimą elgesį ir „baustume“ netinkamą. Tai efektyviausias variantas.

Dar vienas pavyzdys. Tarkim, jūs naudojate petnešas nuo tempimo, segamas krūtinės priekyje. Jūsų šuo pamato katę ir pradeda bėgti link jos, pribėgus pavadėlio galą petnešos staigiai nusuka šuns pečius į šoną – tai teigiama bausmė, kuri mažins bėgimo paskui katę tikimybę.

Auklėjant (mokant kasdienio elgesio taisyklių) naudojame visus kvadrantus, priklausomai nuo šuns motyvacijos, jautrumo ir kitų aplinkybių. Mokant naujų komandų turėtume naudoti teigiamą paskatinimą, kol šuo supras komandos reikšmę. Užtvirtinant jau žinomos komandos atlikimą, naudojami ir kiti kvadrantai.

Teigiamą ir neigiamą elgesį žymintys signalai: markeriai

Bendravimo su šunimi ir dresūros palengvinimui mes naudojame kelis signalus – markerius, kurie žymi teigiamą ir neigiamą elgesį. Tai atgalinis ryšys, kuris labai padeda paaiškinti šuniui, ko mes iš jo norime.

Pagrindiniai mūsų naudojami signalai:

Teigiamas markeris – žodis ar garsas, kuris reiškia, kad šuo daro gerai ir turėtų toliau taip daryti. Juo mums tampa pagyrimai, pasakyti ramia, bet linksma intonacija.

Paleidimo markeris – žodis ar garsas, kuris reiškia, kad šuo padarė gerai ir jau gali eiti atsiimti savo apdovanojimą. Mūsų klientai dažniausiai renkasi žodį Bėk arba garsą Čip. Taip pat gali būti naudojamas klikeris. Vėlesnėse stadijose, nenaudojant skanėstų ar žaislų, paskatinimu lieka pati laisvė.

Neigiamas markeris – žodis ar garsas, kuris reiškia, kad šuo klysta ir turi bandyti iš naujo ar pasitaisyti. Dažniausiai tai žodis Ne arba Fu.

Žodžiai šuniukui neturi jokios reikšmės, kol pagal klasikinį sąlygojimą nebus sukurtas į juos atsakantis refleksas. Pagyrimus šunys natūraliai supranta per jūsų džiaugsmingą intonaciją, o su Bėk ir Ne šunis tenka supažindinti dresūros eigoje. Tarkime, paimkime komandą Sėdėt.

Sakome savo šuniukui Sėdėt ir keliame skanėstą į viršų. Kai tik šuniukas sėda – sakome Bėk ir atitraukiame ranką. Kai tik šuniukas atsikelia – gauna skanėstą. Su laiku šuo supranta, kad Bėk girdi kai elgiasi teisingai ir gali keltis bei pasiimti skanėstą. Kai šuniukas jau moka tiek, pridedame trumpą išlaikymą. Atsisėdus iškart neduodame paleidimo signalo, o paliekame ranką ten pat ir giriame šuniuką kol sėdi. Kartais duodame skanėstą, kol jis laukia. Taip tvirtiname teigiamo markerio poveikį, šuniukui tampa aiškiau, kad teisinga ir toliau sėdėti. Jeigu šuniukas neatsisėda ar atsistoja be leidimo, sakome Ne ir atitraukiame ranką, neduodame skanėsto. Mokome, kad po Ne šuniukas tikrai negaus skanėsto, daro kažką ne taip. Po trumpos pauzės duodame komandą iš naujo ir tuo parodome, kad bandant iš naujo vėl atsiranda šansas užsidirbti apdovanojimą.

Dar labiau neigiamą markerį sustiprina jo naudojimas prieš korekcijas (teigiamas bausmes). Būtent taip jis įgauna poveikį, kad šuo nustotų daręs ką nors blogo. Pvz., nustotų graužti batą. Markerį naudojant prieš pat teigiamas bausmes, šuo pradeda reaguoti į jį kaip į bausmę – keičia savo elgesį. O mums nebereikia naudoti tiek bausmių. Tarkim, šuniukas jums kanda. Jūs sakote Ne ir prikeliate šuniuką už pakarpos. Jis paleidžia. Paleidus pagiriate ir duodate žaislą. Ilgainiui vien išgirdęs Ne šuniukas paleis ir bus vis mažiau linkęs kąsti. Markeris įgaus teigiamos bausmės poveikį.

Išsiaiškinus, kaip veikia neigiamas markeris, pats laikas aptarti teisingą korekcijų naudojimą.

Korekcijos – kaip teisingai jas naudoti?

Bausmės samprata dresūros kontekste turi kiek kitokią prasmę, nei mes esame įpratę. Bausmė – bet kas, kas mažina elgesio pasikartojimo tikimybę. Net skanėsto nedavimas, kai šuo atsisėdo vietoj to, kad atsigultų, skaitosi bausme. Praktiniame darbe man labiau patinka terminas – korekcija. Jis informatyvesnis, kalbant apie elgesio keitimą. Tai teigiama bausmė, aktyvus šeimininko veiksmas. Nuo griežtesnio tono iki timptelėjimo griežtu antkakliu ar elektrinio antkaklio impulso.

Ar korekcija buvo teisinga, galime matyti tik pagal šuns reakciją, jos individualios kiekvienam. Reikiamas lygis priklauso nuo šuns jautrumo, motyvacijos ir įsiaudrinimo lygio. Kai šuo ramus, reikia daug silpnesnio poveikio, nei kai šuo pagautas azarto vejasi stirną. Idealu, jeigu iškart po korekcijos šuo nutraukia veiksmą, kurį norėjome nutraukti, bet toliau bendradarbiauja su šeimininku. Dėmesys vėl nukreiptas į šeimininką. Kai šuo nutraukia nenorimą veiksmą, būtina pagirti, paskatinti šunį. Jeigu šuns elgesys po korekcijos nesikeičia, korekcija buvo per silpna.

Jeigu šuo susigūžia ir nebenori toliau bendrauti su šeimininku, korekcija buvo per stipri. Visada pradedame nuo lengvesnės korekcijos, kol sužinome savo šuniui reikiamą lygį. Geriau pabandyti vėl, nei paveikti per stipriai.

Svarbu susieti korekcijas ir su neigiamu markeriu – žodžiu Ne, Fu. Mūsų tikslas – naudoti kuo mažiau korekcijų. Toks signalas labai praverčia to siekiant. Sudarant grandinę Netinkamas veiksmas – Ne – Korekcija – Elgesio pasikeitimas – Paskatinimas, su laiku vis dažniau galėsime iš šios grandinės išimti korekcijas. Sukūrus refleksą į signalą Ne, siejant su po juo sekančia korekcija, šunys pradeda keisti elgesį tik išgirdę Ne. Mums nebereikia naudoti tiek korekcijų.

Korekcijos skirstomos į dvi rūšis – aktyvias ir pasyvias

Po aktyvios korekcijos šuo aktyvesnis. Pvz., šuo blaškosi einant greta, jūs staigiai timptelite pavadį, šuns dėmesys grįžta ir jis noriau, linksmiau atlieka komandą. Taip, po aktyvios korekcijos šuo dažniausiai linksmesnis.

Po pasyvios korekcijos šuo nurimsta, elgiasi pasyviau. Pavyzdžiui, šuo įsiaudrinęs loja ant kito šuns. Jūs prikeliate jį už pakarpos ir laikote jį tol, kol jis nurimsta. Nurimęs jis pabūna toje pačioje vietoje, iškart nešoka loti vėl (jei šoka, jis dar nebuvo nurimęs). Tačiau jums jį pagyrus ir pakvietus, noriai eina kartu, jaučiasi gerai.

Korekcijai suveikus, pakeitus šuns elgesį, būtina paskatinti šį pasikeitimą. Dažnai iškart užtenka pagyrimo, kartais geriau ir duoti skanėstą ar žaislą. Būtent tai padės šuniui suprasti, už ką jis koreguojamas. Turi būti kontrastas tarp netinkamo ir tinkamo elgesio. Jeigu tik koreguosite, bet neskatinsite šuns, jis nesupras, kaip turėtų elgtis. Nesuprasdamas jis neturi šanso pasirinkti elgtis tinkamai. Nesupratimas kelia šuniui stresą, ir jautresniame šunyje su laiku gali virsti baime.

Visoje dresūroje, bet ypač pradėjus naudoti korekcijas, labai svarbus jūsų veiksmų nuoseklumas ir pastovumas. Negalite staiga pradėti skatinti veiksmą, kurį draudėte, ar atvirkščiai. Ar net kartais už tą patį veiksmą bausti, kartais ignoruoti. Šeimininko nepastovumas ne tik neleidžia šuniui suprasti, kas iš jo norima, tačiau net gali priversti šunį jaustis nesaugiai su jumis. Šunys puikiai reaguoja į korekcijas, kai jiems aiški jų priežastis. Myli griežtą, bet teisingą šeimininką net labiau, nei mylintį, bet visiškai atlaidų. Tuo tarpu neprognozuojamai baudžiantis šeimininkas panašesnis į priešą, nei partnerį. Toks elgesys gali privesti net iki agresijos. Labai svarbu prisiminti visada būti nuosekliais. Atsakingai rinktis, kuriems šuns veiksmams naudosite korekcijas.

Taip pat šuns šeimininkas turėtų žinoti skirtumą tarp dviejų mokymo metodų: viliojimo ir šeipingo. Abu variantai geri, abu turi savo stiprias ir silpnas puses, tad paprasčiausiai reikia rinktis, kas geriau jums ir jūsų šuniui konkrečiai komandai. Tikslus veiksmų laikas be galo svarbus dresuojant šunį, ypač pasirinkus šeipingą. Klaidos čia pavers jūsų darbą gerokai sunkesniu.

Apie šiuos būdus plačiau bus paaiškinta II-oje straipsnio dalyje.