„Kai man buvo 13 metų, sesuo, atlikusi praktiką kiaulių fermoje, parvežė namo mano pirmąjį šunį! Tai buvo paprasta, suaugusi, nedidelio ūgio, juosvu snukeliu negrynaveislė kalytė Lapė. Mama ilgai svarstė, kol galiausiai sutiko, kad Lapė pasiliktų mūsų namuose. Mylėjau ją be galo, ji dalyvavo mano gyvenime visur ir visada! Kai man suėjo 21 metai, Lapė nugaišo nuo senatvės... Nepraėjus nė porai mėnesių iš Gyvūnų globos namų pas mus atsirado absoliuti Lapės kopija – suaugusi negrynaveislė raudona kalytė Pupa. Lapė ir Pupa ne tik buvo panašios savo išvaizda, bet ir turėjo tą patį „trūkumą“ – nemėgo mažų vaikų", - aiškino moteris.
Ramunė, sukūrusi šeimą, kartu su vyru pradėjo ieškoti šuns, kuris atitiktų jų poreikius: gerai sutartų su vaikais, būtų vidutinio dydžio, elegantiškas, trumpaplaukis. Savo šeimos šuns pora ieškojo neskubėdama, keletą metų, kol vieną dieną pamatė vipetą. Šios veislės šuo pakerėjo šeimą savo charakteriu ir greičiu.
„Taip pas mus apsigyveno pirmas vipetas – juoda kalytė Karmen, neilgai trukus atsirado ir antra Saulė. Statydami namą pradėjome mąstyti apie kitokią veislę. Didelę veislę. Pradėjome ieškoti giganto su auksine širdimi. Viename forume kolegė užsiminė apie leonbergerių veislę. Radus internete aprašymą mūsų širdys sustojo. Toks jausmas mus užplūdo antrą kartą gyvenime po to, kai atradome vipetus", - kalbėjo pašnekovė.
Leonbergeriai yra galingi, didžiuliai, įspūdingos išvaizdos šunys, kurie užsienio šalyse dirba su vaikais, neįgaliaisiais, seneliais. Jie – nuostabaus charakterio gigantai. Ramunė neleido vyrui impulsyviai priimti sprendimo dėl naujo augintinio, tad tik po kelerių metų pirmoji šios veislės kalytė Amber iš Švedijos „Knockando’s“ veislyno atkeliavo į šeimos namus. Netrukus kompaniją papildė dar viena šios veislės kalytė Tiša. Šiuo metu Ramunės namuose gyvena 4 vipetų veislės kalytės: Karmen (10 m.), Saulė (10 m.), Meda (7 m.) ir Lana (3 m.) bei dvi šešerių metų leonbergerės.
„Abi veislės puikiai sugyvena su šeimos nariais ir tarpusavyje. Vipetai – dvelkiantys elegancija, aristokratiški draugai, greiti kaip kulkos gamtoje. Leonbergeriai – didingi galiūnai auksine širdimi, puikūs sargai, bet nepaisant dydžio puikiai sutariantys su visais gyvūnais ir vaikais", - sakė moteris.
Rūpintis tokiu pulku gyvūnų Ramunei padeda ir pradinukai sūnūs, kuriems augintiniai padeda mokytis atsakomybės ir rūpestingumo. Dabar Ramunė drąsiai palieka vaikus vienus su augintiniais, bet nuo pirmųjų dienų ji atidžiai stebėjo, kaip jie vieni su kitais bendrauja ir elgiasi. Vaikus nuo mažens mokė, kaip švelniai draugauti su gyvūnais.
„Pradžioje buvo sunku – augintiniams reikėjo aiškiai parodyti, kad vaikai yra virš jų pagal gaujos hierarchiją. Tačiau dabar neabejojame, kad nuo gimimo gyvendami su šunimis vaikai neturi polinkio skriausti silpnesnių už save. Pagal „mūsų gaujos“ hierarchiją viršuje esu aš, po to buvo amžinatilsis vyras (deja, pernai palaidojome nesulaukusio 35 metų), paskui – vaikai, po to vipetai ir tik po jų – leonbergeriai", - kalbėjo moteris.
Ramunė šeimoms, planuojančioms įsigyti augintinį, pataria pasidomėti jo kilme, veislės istorija, apžiūrėti įvairių veislių šunis parodose ar veislynuose.
„Šeimai, planuojančiai įsigyti augintinį, visų pirma, patarčiau pasidomėti, kokiam tikslui jų protėviai buvo išvesti: medžioti, ganyti bandą, traukti roges, sargauti ar tiesiog kompanijai palaikyti. Reikia prisiminti, kad šuniukas šeimoje gyvens iki 15 ir daugiau metų, tad labai svarbu pasirinkti veislę pagal savo šeimos gyvenimo būdą bei nepirkti jo vaikams, nes vis tiek daugiausia rūpesčio atiteks suaugusiems", - sakė Ramunė.