Šeštadienį alytiškiai džiaugėsi senbernarų eitynėmis

Senbernarai, arba šventojo Bernardo šunys, lapkričio 13 dieną rinkosi Alytaus Rotušės aikštėje. Atvyko iš Vilniaus, Platelių, Kretingos, Telšių, Kauno, Jonavos, Druskininkų. Žinoma, buvo ir alytiškių – su savo senbernare dalyvavo šio renginio sumanytoja, viena iš Alytaus šunų mylėtojų klubo „Canis“ kūrėjų Žaneta Truskienė.

„Išpildžiau savo svajonę. Ir net su kaupu!“, – džiaugėsi senbernarės Bajkos šeimininkė Žaneta, pirmą kartą Lietuvos kinologijos istorijoje suorganizavusi senbernarų eitynes.

Įspūdingi šunys būriavosi ne tik Rotušės aikštėje, jie apėjo vaizdingą Dailidės ežerėlį, vaikštinėjo miesto gatvėmis.

Senbernarų eitynėse su savo augintiniu buvo galima pamatyti ir „senbernarų mamą“, vilnietę Audronę Babianskienę, šunų veislyno „Vilnoja" savininkę. Šią moterį, tarptautinės kategorijos šunų teisėją, išties galima vadinti senbernarų veislės pradininke Lietuvoje.

„O mano Bajkos bučinys Alytaus merui Nerijui Cesiuliui buvo ne šiaip sau“, – juokavo jau šeštus metus su senbernarais nesiskirianti šunų mylėtoja Žaneta Truskienė. Jos nuomone, savivaldybės ir alytiškių požiūris į miesto gyventojų augintinius darosi vis pozityvesnis, todėl šunų vardu yra už ką padėkoti. Alytiškiai mielai renkasi į mieste vykstančius kinologų renginius, tarp kurių vis labiau populiarėjantys švietėjiški seminarai šunų augintojams.

„Šaunūs alytiškiai nusprendė sukviesti senbernarus ir jų augintojus iš įvairių šalies kampelių į mūsų Rotušės aikštę ir surengti neeilinį įvykį – eitynes, kurios primintų mums apie šiuos legendinius keturkojus. Jie, pasirodo, dar ir gelbėtojai – žmogų gali užuosti net po 3 metrų sniego sluoksniu!“– savo socialinėje paskyroje nuostabos neslėpė miesto meras Nerijus Cesiulis.

Ir nors žmonių gelbėtojai – senbernarai dabar gana reta šunų veislė, jų šlovinga praeitis tikrai nepamiršta. Nuo XVIII amžiaus pradžios Šv. Bernardo tarpeklyje (Italijos ir Šveicarijos Alpės) gyvenę vienuoliai su savo šunimis gelbėjo gamtos stichijų užkluptus žmones. Rasti sniege įkalintus žmones ir padėti žmonėms – tokia buvo šių šunų misija. Šiandien senbernarai mylimi ir vertinami kaip puikūs šeimos šunys, švelnūs vaikų draugai, ištikimi žmonių bendražygiai.