Kol vieni skundžiasi šalčiu, Ingrida juokdamasi tarsteli, kad augindama Sibiro haskius pamėgo žiemą ir sniegą. Kartu su vyru ir dukromis moteris yra įsikūrusi toliau nuo miesto esančiame name, kurio aptvertoje teritorijoje gyvena net 11 haskių veislės šunų. Veislyno „Sniego šunys“ įkūrėja kviečia „Purinos“ komandą susipažinti su mažiausiais, vos trijų mėnesių šuniukais ir pasikalbėti apie Lietuvoje itin populiarią šiaurinių šunų veislę.
„Tarpusavyje jie skiriasi viskuo. Kaip vaikai skirtingo charakterio, taip ir šunys. Neturiu dviejų vienodų šunų. Vieni aktyviausių šunų, kuriuos žmonėms, neturintiems patirties ir žinių, būtų labai sudėtinga auginti. Tenka išgirsti sakant, kad auginant šiuos šunis reikia įdėti labai daug darbo. Tačiau pasitaiko ir ramesnio charakterio šunų, bet visada reikia prisiminti, kad ši veislė išveista darbui, tad šunys yra hiperaktyvūs, jie visada juda", - pasakoja pašnekovė.
Ingrida Sibiro haskius augina jau 11 metų. Ji, kaip ir daugelis, šia veisle susižavėjo pamačiusi kelis itin populiarius filmus, o gyvai haskį išvydo tik jau įsigijusi jį. Moteris pasakoja, kad noras turėti būtent šios veislės šunį buvo didžiulis, bet žinių nei apie kinologiją, nei apie veislę, nei apie kitus svarbius dalykus tuo metu ji neturėjo.
„Purinos“ projekto komandai Ingrida pasakoja, kad, augindama ir mylėdama savo pirmąjį šunį, ji pradėjo domėtis kinologija, parodomis ir netrukus suprato, kad šis susidomėjimas nebus trumpalaikis ir teorinis.
„Kartais matau komentarus socialiniuose tinkluose žmonių, kurie sako, kad nesiskiria šunys be dokumentų ir turintys juos... Deja, jie skiraisi kaip diena ir naktis. Tie žmonės nėra įsigilinę į veislę ir nemato neatitikimų. Jiems svarbiausia – grožis. Mano pirmasis haskis, deja, irgi be kilmės dokumentų. Neturėdama patirties įsigijau jį Lietuvoje. Džiaugiuosi, kad ir šiandien jis gyvena su mumis. Tačiau taip pat galiu pasakyti, kad labai skiriasi nuo kitų mano šunų, kurie turi kilmės dokumentus. Antrasis šuo į mūsų namus atkeliavo iš Lenkijos ir jau su kilmės dokumentais“, - tvirtina moteris.
„Po kurio laiko pradėjau vėl žvalgytis naujo šuns. Kadangi turėjau dvi kalytes, ieškojau patinėlio. Buvo vienas veislynas Slovėnijoje, kuris man labai patiko, bet viena moteris teigė, kad neįmanoma iš jo gauti šunų, nebent reikėtų stoti į eilę ir gal po penkerių metų sulauksiu mažylio. Aš parašiau vieną laišką, man atsakė, kad neturi šuniukų. Parašiau antrą kartą, gavau tą patį atsakymą. Galiausiai po ilgo laiko vėl pamačiau, kad planuoja vadą, vėl susisiekiau su jais, jie man atsakė, kad, jei gims patinėlis, ko aš ir prašiau, galėsime kalbėtis. Man pasisekė, gimė 3 patinėliai ir vieną jų galėjau pasiimti“, - priduria pašnekovė.
Vienas populiariausių mitų apie haskius – labai sunkiai dresuojami šunys. Iš dalies tai tiesa. Pavyzdžiui, vokiečių aviganiai yra itin paklusnūs ir leidžiasi dresuojami, o Sibiro haskiai – labai savarankiški šunys. Jie visada pagalvoja, ar naudinga vykdyti komandą. Kitas populiarus mitas – haskius galima auginti tik turint nuosavą namą.
„Labai džiaugiuosi, kai žmonės perka iš manęs šunį, ir aš žinau, kad jis gyvens bute. Pavyzdžiui, name gyvenantis šuo „pabodo“ dėl sugraužtų batų, todėl šeimininkai uždaro jį į voljerą, o jeigu šuo gyvena bute – tokios galimybės jie neturi. Be to, reikia jį vedžioti, būtinai vaikščioti į dresūrą, kad šeimininkai susitvarkytų su šunimi gyvendami mieste, taip pat šuo visada būna šalia žmogaus. Tai yra gaujos šuo, nesvarbu, kad jis auga vienas, jo gauja – žmonės. Haskiai kaukia tik iš liūdesio, vienatvės, jiems reikia, kad kažkas būtų su jais“, - aiškina gyvūnų augintoja.
Ingrida „Purinos“ atstovams pasakoja, kad dėl veislės populiarumo ir šunų charakterio dalis jų atsiranda prieglaudose. Tai opi ir rimta problema, kurią galima sumažinti tik edukuojant žmones apie veislės specifiką.
„Prieš Kalėdas gavau labai daug skambučių dėl šuniukų pirkimo, bet nusprendžiau beveik visus parduoti užsieniečiams. Daugelis nori nebrangaus šuns, jiems nerūpi, koks jo amžius – svarbiausia, kad haskis galėtų būti Kalėdų dovana. Tie žmonės, kurie parduoda šunis be dokumentų, juos atiduoda bet kokio amžiaus, net nepaskiepytus. Yra kasmetinė tendencija, kad nuo Kalėdų praėjus 3–6 mėnesiams prieglaudose atsiranda ne vienas šios veislės ar į jį panašus šuo“, - pasakoja Ingrida.
Tiesa, veisėja skatina nebijoti pasiimti paaugusio Sibiro haskio iš prieglaudos, nes tipiniai šios veislės šunys nėra itin prisirišę prie savo šeimininkų ir jie lengvai gali priprasti prie naujo žmogaus. Naujoje vadoje gana greitai galima atskirti šuniukus, kurie bus labiau nepriklausomi, ir tuos, kuriems bus labai svarbus šeimininkas ir jo nuomonė.
„Šie šunys buvo išveisti bėgimui, krovinių tempimui ir auginami šiam darbui. O haskių šeimininkai dažnai tai pamiršta. Šunims toks darbas yra kažkas nerealaus. Šunų kinkymas augintinį iškrauna labiausiai. Taip pat aktyviuosius haskius gerai iškrauna dresūra. Atrodo, kad parodose jie beveik nieko nedaro, bet grįžta psichologiškai pavargę“, - tikina pašnekovė.
Veislyno „Sniego šunys“ įkūrėja pataria haskių neįsigyti šeimoms, turinčioms mažų vaikų, nes šunys aktyvūs, gali vaiką pastumti, užgauti, apkramtyti jo žaislus, įdrėksti. Taip pat ši veislė netinka žmonėms, kurie turi mažai laisvo laiko. Ingrida taip pat pataria, kad planuojantiems įsigyti šuniuką rekomenduojama pasiplanuoti ir atostogas, nes neaišku, kaip mažas šuniukas adaptuosis prie naujos aplinkos. Būsimi haskių augintojai privalo žinoti ir pagrindinius veislės trūkumus.
„Didžiausia šių šunų problema – paleidimas nuo pavadžio. Turiu šunų, kuriais pasitikiu ir paleidžiu, bet turiu ir tokių, kurių niekada negalėsiu paleisti. O pagauti savo kojomis haskio neįmanoma, reikia su mašina vytis, nes jie tampa kurti ir bėga tik į priekį. Dažniausiai jie patys grįžta namo, jei nėra trikdžių, jei neatsitinka kokia nors nelaimė“, - akcentuoja Ingrida.
Užsakymo nr.: PT_73534056