Šiemet Šuns dieną minėsime kitaip: kviečia prisiminti penkias gyvūnų laisves

Kalendorinių švenčių Lietuvoje netrūksta. Įvairiausias progas minime, tačiau viena šventė – visuotinė Šuns diena, kurią minėsime visai netrukus, balandžio 24-ąją, vis dar naujiena. Minėti šią dieną šunų mylėtojus prieš 7 metus pakvietė Lietuvos kinologų draugija. Sekant Suomijos šunų augintojų pavyzdžiu, kasmet siūloma vis kita Šuns dienos idėja.

Paprasčiau sakant, pagrindinis tos dienos akcentas būna vis kitas, o šiemet jis bus – Aš atsakau! Jau supratote, daugiausia dėmesio bus skiriama žmogaus atsakomybei: atsakingam augintinio pasirinkimui, gyvūno gerovei, ugdymui, atsakingam veisimui. Ir būtinai vėl prisiminsime „Penkias gyvūnų laisves“, sukurtas zoologijos profesorius Roger Brambell. 1965 metais jas patvirtino Jungtinės Karalystės Ūkinių gyvūnų gerovės taryba (The Farm Animal Welfare Council, FAWC).

Apie vieną svarbiausių gyvūno augintinio laisvių – laisvę nejausti nepatogumų, gyventi tinkamoje, saugioje aplinkoje – kalbamės su klaipėdiete šunų mylėtoja Goda Gedviliene.

– Lietuvoje požiūris į šunis keičiasi. Žmonės daug rečiau šeria savo augintinius tuo, kas liko nuo pietų, laiku skiepija, ženklina, tačiau vis tiek pasigirsta sakančių: geriau vaikus auginkit, nustokit „žmoginti“ šunis! Ką apie tai manote?

– Supratimas apie augintinius stipriai pasikeitė. Vyresnioji karta turėjo santūresnį požiūrį, mano tėtis ir dabar kartais pasako: nepopink šuns! Mano vaikystės šuo ant sulankstytos antklodės miegojo. Keičiantis laikams, keičiasi požiūris. Zoologijos prekių pasiūla vis labiau plečiasi – auga poreikiai. Galbūt provincijoje ne kiekvienam svarbu šuns guolis ir šuns patogumai, ten šuo tebėra „sarginis“. Bet miestuose, didesnėse gyvenvietėse, kur šuneliai yra šeimos nariai, rūpinimasis jų sveikata, higiena, komfortu, yra visiškai natūralu. Tai suprantama kaip šeimininko pareiga. Turi šunį, vadinasi, atsakai už jį. Myli šunį, vadinasi, nieko jam negaili.

– Kaip pakomentuotumėt vieną gyvūnų laisvių – „Laisvė nepatirti nepatogumų“? Arba, kaip suprantate šeimininko pareigą užtikrinti augintiniui tinkamą aplinką, įskaitant pastogę, apsaugą nuo nepalankių oro sąlygų?

– Šį pasakymą suprantu kaip mūsų gyvenimo kasdienybę, natūralų dalyką. Taip, tai gražus priminimas gyvūnų šeimininkams rūpintis augintiniu, manau, jog ši laisvė tarsi išlaisvina žmogų nuo ankstesnių mąstymo štampų, kad šuo turi „žinoti vietą“. Labai puiku ir būtinai reikia, kad šuo žinotų, kur jo vieta ir kada ten reikia būti. Tačiau „ta vieta“ nereiškia bausmės ar muštro vietos. Ar šeimos narius jūs dažnai siunčiat į jų „vietą“ (juokiasi)? Žinoma, visko pasitaiko, nėra namų be dūmų, bet šuns atveju ta vieta reiškia saugumą, ramybę, šilumą, patogumą, gerą savijautą. O gera savijauta reiškia gerą gyvūno sveikatą – čia viskas labai susiję.

– Kalytė Dora, kurią savo socialinėje paskyroje vadinate bendradarbe ir naujų gaminių „degustatore“, pakišo mintį gaminti guolius, paklotus, kelionių kilimėlius? Kaip viskas prasidėjo?

– Ši veikla prasidėjo prieš dvejus metus, kai nusprendėme išgelbėti šuneliui gyvenimą – Dorą mums atidavė, kuomet jai tebuvo 3 mėnesiai. Dabar ji testuoja audinius ir guolių modelius. Nejuokauju: jos reakcija testuojant naujus gaminius yra svarbi, nes tai nesumeluota šuns nuomonė apie gaminį. Nepatiko – apuostys ir nueis. Patiko – varu nenuvarysi. Mano verslas gimė iš meilės gyvūnams, jų šeimininkams ir namams. Namams – kad jie taptų stilingi, jaukūs, švarūs. Gyvūnams – kad jie būtų laimingi, turėtų saugų, jaukų kampelį, kur galėtų jaustis patogiai, šiltai ar vėsiai. Šeimininkams – kad būtų lengva prižiūrėti, skalbti, tausotų vietą namuose. Žmonės vertina rankų darbą, jiems patinka, kad guolius kuria ir gamina tas, kas augina šunį, išmano apie gyvūno poreikius.

– Kokia ji, Dora?

– Dora yra mūsų trečias vaikas. Mylima kaip mūsų vaikai. Ji atsidėkoja tuo pačiu: kasdien išveda mus pasivaikščioti, nes kitaip užsisėdėtume namie; pralinksmina, paguodžia, pamoko kantrybės. Dora prisitaiko prie mūsų gyvenimo. Jei mes tinginiaujame namie, mielai snaudžia šalia, bet jeigu kas nors aunasi batus, iškart tupi prie durų. Ji baigė šunų paklusnumo mokyklą „Geras šuo”. Yra miela, draugiška, žaisminga, jaučia silpnybę vaikams ir senjorams, norėtų juos visus išbučiuoti.

– Kaip minėsite balandžio 24-ąją, Šuns dieną?

– Tikriausiai veiksime tai, ką Dora labiausiai mėgsta – vaikštinėsime prie jūros. Gaudysim kirus, taškysim bangas, nešiosim pagaliukus, kapstysim smėlį, draugausim su šunimis. Kodėl visa tai sakau daugiskaita? Todėl, kad viską darome kartu su Dora.