Minėtas vaikų ir šunų nuotraukų konkursas išprovokavo platesnę diskusiją, į kurią įsitraukė ir šunų elgsenos specialistai.
Kad su vaikų ir šunų vaizdeliais ne viskas gerai, gali įsitikinti, panaršęs internete – paieška „išmeta“ tūkstančius vaikučių ir šuniukų nuotraukų. Nuotraukos – dar ne viskas. Nerimą kelia patiktukai, lankytojų komentarai, kupini susižavėjimo šūksnių.
Paskelbus karantiną ir žmonėms vis daugiau laiko praleidžiant namuose, tų nuotraukų ir filmuotų vaizdelių su gyvūnais tik daugės, juo labiau, kad artėja šventinis laikotarpis – pasipils vaizdeliai su šuniukams užmaukšlintais briedžio ragais bei kitomis „grožybėmis“.
Kas negerai tose nuotraukose? Didžiausi negerumai yra trys. Pirma, vaikai patiria realų pavojų. Antra, pažeidžiama gyvūnų gerovė. Trečia, visuomenei, o ypač tiems, kas neturi šunų, siunčiama klaidinga žinutė: su augintiniu daryk ką nori!
Šunų sporto klubo „Vilnis“ trenerė vilnietė Rita Jakštaitė mano, jog taip yra todėl, kad žmonės dažniausia nemoka skaityti šuns kūno kalbos: „Kai mes norime susikalbėti su kitakalbiais, mokomės užsienio kalbų, tačiau mokytis suprasti šunis, geriausius mūsų draugus, mums vis dar neįprasta“.
Vesdama dresūros užsiėmimus, sportuodama su šunimis ji ragina žmones mokytis „šuniškai“ – skirti laiko susipažinti su šuns kūno kalbos signalais, kad vėliau suaugusieji galėtų mokyti vaikus savo pavyzdžiu, kaip suprasti ir susikalbėti su augintiniais. Pataria stebėti šuns kūno įtampą ir kitus jo siunčiamus signalus.
„Jeigu šuns kūnas įsitempęs, judesiai lėtėja arba šuo ima stingti, bando nusukti nuo jūsų snukutį, galvą ar visą kūną, taip didindamas atstumą tarp savęs ir jūsų, gyvūnas aiškiai jaučiasi blogai. Tokiu atveju turite kuo greičiau padėti šuniui „išeiti“ iš nemalonios situacijos“, – sako gyvūnų elgsenos žinovė.
Bet grįžkime prie gyvūnų mylėtojų noro „įsiamžinti“ su mielu amsiuku. Kaip turėtume elgtis?
Pašnekovė pataria nesilenkti virš šuns, nesustingti, kaip paprastai būna laukiant, kol būsime nupaveiksluoti. Ji atkreipia dėmesį, kad šunys įsitempia ir tuomet, kai žmonės juos apkabina, bučiuoja.
Šunų trenerė ragina gerbti šuns erdvę, atsižvelgti į gyvūno poreikius, o nuotrauką „su apsikabinimais“ daryti tik tuomet, kai šuns kūnas atsipalaidavęs, judesiai plastiški ir kai šis pats artėja, glaudžiasi prie mūsų.
O kaip pašnekovė vertina medijų bei minėto nuotraukų konkurso, filmuotų vaizdelių formuojamą bendrą nuomonę, kad augintiniai ir vaikai yra patys geriausi draugai, o šunys – geriausios vaikų auklės?
„Toks požiūris teisingas tik iš dalies, – atkreipia dėmesį pašnekovė. – Vaikas ir šuo gali užgauti vienas kitą lygiai taip pat, kaip vaikai vienas kitą užgauna žaisdami drauge. Todėl suaugusieji visuomet turi prižiūrėti, kaip vaikai ir šunys bendrauja. Net labai švelnus ir kantrus šuo gali blogai jaustis, būti pavargęs, o vaikas jį gali išgąsdinti, netyčia užgauti. Šuo gali neteisingai suprasti situaciją ir, jei liks nepastebėti jo siunčiami streso signalai, gyvūnui neliks nieko kito, kaip šuniškai pasakyti stop – sukaukšėti dantimis ar netgi grybštelėti jais.“
Airijos kinologų klubo patarėjas gyvūnų elgsenos klausimais J. Stephens sako, jog per metus jo šalyje vidutiniškai registruojama per 140 šunų įkandimų atvejų, iš kurių daugiau nei 100 yra vaikai iki 10 metų amžiaus. Net 70 proc. apkandžiotų vaikų – berniukai iki 10 metų. Ir dar vienas svarbus faktas: vaikus dažniausiai apkandžioja šeimos arba pažįstamų šunys.
Lietuvos Visuomenės sveikatos centro duomenimis, vidutiniškai 25 proc. nukentėjusiųjų nuo naminių gyvūnų mūsų šalyje yra vaikai iki 15 metų; 60 proc. vaikus apkandžiojusių šunų buvo pažįstami, iš artimiausios šeimos ar draugų aplinkos.
Linkime jums ir jūsų vaikams, kad bendravimas su šunimis teiktų džiaugsmą ir niekada nieko bloga neatsitiktų, tačiau nepamirškime: šunys nuolat mokosi. Kitą kartą jie „nebepasiųs“ mums žinutės. Ir kam siųsti, jeigu tų žinučių žmonės vis tiek neskaito?