„Jorkšyras Kingas yra pirmas mano šuo. Po pusmečio įsigijau Akirą – Argentinos dogą, jai 10 metų. Tuomet neplanuotai namuose atsirado Sniky. Ją parsivežiau iš prieglaudos, kurioje dirbu, ir ji netyčia liko. Tada prisijungė Misė, taip pat Argentinos dogė. Visada svajojau turėti du didelius šunis", - pasakoja moteris.
Argentinos dogai Sandros širdį papirko dar vaikystėje ir svajonė apie šiuos švelnius milžinus užaugus niekur nedingo: „Vaikystėje skaitydama žurnalą „Didysis šuo“ radau straipsnį apie Argentinos dogus. Mane sužavėjo jų išvaizda ir charakterio savybės: atkaklūs, stiprūs. Vaikystėje norėjau pikto šuns. Žinoma, tėvai neleido tokio auginti, todėl įsigijau jorkšyrą, nors visada norėjau didelio šuns.“
Būtent jos santykis su Akira yra tapęs daug subtilesniu ir ypatingesniu nei su kitais šunimis. Mergina, norėdama įamžinti šią nepaprastą draugystę, ryžosi pasidaryti Akirai skirtą tatuiruotę: „Ji man yra didžiausia draugė ir kur kas daugiau nei tiesiog šuo. Suprantu, kad daugelis augintojų taip sako, bet aš turiu keturis šunis, kuriuos myliu ir ryšio skirtumą galiu palyginti. Visus myliu be galo, bet toks ryšys kaip su ja vargu ar dar kada bus...“
Galiausiai moteris taip pamilo vieną iš savo šunų, kad net nutarė pasidaryti dvi tatuiruotes, kurios įprasmintų draugystę.
„Neretai sakau, kad ji – dalis manęs, o aplinkiniai neretai sako, kad mes panašios savo būdu ir pomėgiais, pavyzdžiui, mėgstame ilgai miegoti ar pasivaikščiojimui mieliau renkamės ne laukus ar miškus, o miesto centrą, kavines. Dėl to ji man nežmoniškai brangi ir jos senatvė labai skaudi. Turiu vieną tatuiruotę ant nugaros, Akiros pėdą, bet ji simbolizuoja mano gyvenimo dalį – šunis. O štai ant rankos – konkrečiai Akira. Meistras, darydamas tatuiruotę, sužinojo, kad turiu ne vieną šunį, tad juokais paklausė, ar kiti nesupyks... Pasakiau, kad vietos ant rankos dar yra, tad niekada negali žinoti, kuris iš jų papildys ją...“
Sandra sako be galo mylinti savo šunis ir jai sunku įsivaizduoti, kaip būtų galima gyventi be jų.
„Šunys – mano laimė ir mano našta. Kartais pagalvoju, kaip jaučiasi žmonės, kurių rutinoje nėra šuns... Man jie duoda viską – jie yra draugai, jie užima mane.“
Sandra jau daugelį metų dirba gyvūnų prieglaudoje „Penkta koja“, tad problemos, su kuriomis susiduria gyvūnai, jai ypač svarbios ir aktualios. „Per visą veiklos laiką pastebėjome, kad keičiasi požiūris į „dvarniaškas“, sužalotus gyvūnus. Pavyzdžiui, turėjome vieną be kojos, kitą – be akies ir manėme, kad tikrai jie gyvens pas mus amžinai. Bet juos pasiėmė! Bekojį mielai priglaudė dizaineris Robertas Kalinkinas, o be akies – gydytoja, tad šuo dabar laimingai gyvena didžiuliame name", - kalbėjo pašnekovė.
Šunų šeimininkė prisipažįsta, kad beglobių istorijos jos beveik nebestebina, bet jai vis dar sunku matyti gyvūnus, kuriuos tiesiog šeimininkai atveža ir palieka prieglaudoje: „Vis dar sunkiausia, kai šeimininkas atvažiuoja ir palieka savo gyvūną. Aš niekada neverkiu šalia sergančio šuns, bet kai palieka tiesiog taip, būna nemažai ašarų.“
Pašnekovei nesuprantama, kas turi dėtis žmogaus galvoje, kad jis ryžtųsi palikti savo augintinį. „Tokius šeimininkus norisi išplūsti. Vieni palieka, nes kaimynai skundėsi dėl lojimo. Būna, kad atvažiuoja naujas, prabangus džipas ir palieka savo šunį, nes šeimininkai išvyksta į užsienį. O tam šuniui 10 metų, jis sergantis, vartojantis vaistus. O žmonės paduoda 3 kg ėdalo ir pasako „ačiū“. Nesuprantu tokių žmonių – jo išlaikymas ne tik prieglaudai kainuoja, bet jis juk pragyveno su tais žmonėmis tiek metų! Kaip galima juo atsikratyti tik dėl to, kad jis paseno?“ - svarstė prieglaudos darbuotoja.
Ji teigė, kad žmogaus dėmesio ypač reikia vyresniems šunims: „Anksčiau neatkreipdavau dėmesio į senesnius šunis, kol nepaseno Akira. Dabar kur kas jautriau reaguoju, nes suprantu, kaip jiems trūksta meilės, šilumos. Nėra tiek savanorių, kad tuos 200 šunų išglostytų ir išmyluotų, o vyresniems šunimis labai svarbus net menkiausias prisilietimas.“
Nepaisant sunkių akimirkų ir graudžių istorijų, Sandra gali papasakoti ir ne vieną įkvepiantį nutikimą. „Viena įspūdingesnių istorijų – kai šuo grįžo namo po penkerių metų buvimo prieglaudoje. Jurbarke buvo komunalinis ūkis, kuriame šunys būdavo laikomi 14 dienų. Mes vis važiuodavome ir pasiimdavome iš ten kiek galėdavome keturkojų. Kartą atvykus mums pasakė, kad yra vienas agresyvus šuo, kurį ruošėsi migdyti. Mes jį pasiėmėme, prieglaudoje jis prabuvo gal pusę metų, niekas jo nenorėjo pasiimti, nors buvo gražus, dėjome skelbimus ir panašiai. Jis buvo amerikiečių buldogo mišrūnas ir labai mėgo važinėti automobiliu. Jam didžiausia pramoga būdavo ne lauke lakstyti, o kai įsisodindavome jį į automobilį ir pavėžindavome po aikštelę", - kalbėjo moteris.
Tačiau vieną dieną nutiko neįtikėtinas dalykas. Atsirado žmonės, kurie teigė, kad tai būtent jų šuo: „Vieną dieną savanoris važiavo į parduotuvę pirkti lentų ir pasiėmė tą šunį kartu. Po kurio laiko man skambina ir sako, kad priėjęs žmogus teigia, jog tai jo šuo. Iš pradžių nepatikėjome, bet jis su žmona atvažiavo pas į prieglaudą ir atsivežė mažo šuniuko nuotrauką, kurio kailio margumas buvo identiškas ir išskirtinis, kaip ir mūsų globotinio.“
Mergina perspėja, kad jei žmonės lauke pastebėjo šunį be šeimininko, tai ne visada reikia jį tučtuojau sugauti ir vežti į prieglaudą. „Iš tikrųjų šunų gelbėtojai, kurie gelbsti ir priglaudžia kiekvieną šunį, rastą lauke, jau tapo problema. Jei patinas jau antrą dieną stovi prie tavo laiptinės, jis tikrai nėra pasimetęs. Jis laukia kalės, kuri kažkur tame name rujoja. Buvo ne kartą, kai žmonės iš daugiabučių atveža šunis, kurių šeimininkai iškart atsiranda, ir sako, kad sutrukdėme šuniui grįžti namo. Taip dažniausiai nutinka pavasarį. Žinoma, kiekvieną situaciją reikia vertinti individualiai, bet tikrai ne visi šunys be šeimininkų yra pasimetę", - sakė moteris.
Sandra įsitikinusi, kad net esant kritinei situacijai, kai šuns atidavimas yra neišvengiamas, prieglauda turėtų būti pats paskutinis sprendimas. „Prieš įsigydami šunį žmonės turi pagalvoti apie emigracijos galimybę, vaikus, kas tam šuniui bus, jei kažkas nutiks ar pasikeis gyvenimo sąlygos. Būna atvejų, kai turi atiduoti šunį, nes galbūt jam taip bus geriau. Bet kas nori, tas tikrai gali surasti savo augintiniui naujus namus, net toliau su juo bendrauti, išlaikyti ryšį, o ne atiduoti į prieglaudą", - kalbėjo moteris.
Šis straipsnis – kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – šeimos nariai“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti žmones į gyvūnus pažvelgti šiek tiek kitomis akimis ir prisiminti, kad su augintiniais turėtume elgtis taip pat atsakingai, rūpestingai ir atidžiai kaip ir su šeimos nariais. Augintiniai ne tik suteikia džiaugsmo, jaukumo namams, bet ir padeda sutvirtinti santykį tarp šeimos narių, auklėti vaikus ir ugdyti bei puoselėti šeimos tradicijas. Kiekvieną savaitę dalinsimės įvairių įkvepiančių ir įdomių šeimų istorijomis, kurios įrodys, kad keturkojis augintinis tampa ypatinga šeimos dvasia.