Nerekomenduoja kergti dažniau nei kas 2-3 metus
Veterinarijos klinikos „Rumina“ vadovas ir gydytojas Paulius Morkūnas teigia, kad kalytės pradeda rujoti labai skirtingu laiku – tai priklauso nuo veislės. Didesnių veislių šunims, tokiems kaip vokiečių aviganiai, Labradoro retriveriai, Berno zenenhundai, pirma ruja prasideda sulaukus vienerių metų ar net vėliau.
Didelių veislių šunims pirma ruja gali pasireikšti ir 18 mėnesių amžiaus. Tuo metu mažų veislių šunims pirma ruja prasideda šiek tiek ankščiau – 5-7 mėnesių.
Pirmos vados atsivedimas labai priklauso nuo rujos pradžios. Jeigu prasidėjus rujai gyvūnas bus sukergtas 9 mėnesių, tuomet pirmosios vados galima tikėtis, kai kalytei jau 11 mėnesių.
Nėra tikslių nurodymų, kaip dažnai galima kalytėms susilaukti palikuonių, kad nebūtų neigiamo poveikio jų sveikatai. Vis dėlto, veterinaras rekomenduoja leisti gyvūnui pailsėti 2-3 metus.
„Dokumentiniams šuniukams yra leidžiama susilaukti palikuonių tik kas vienerius metus ir ne dažniau. Šuniukus rekomenduojama kergti iki 6 metų amžiaus, siekiant išlaikyti veislės standartus. Aš manau, kad būtų normalu tai daryti kas 2-3 metus, kadangi gyvūnas turi atsigauti po gimdymo ir sustiprėti“, – aiškina P. Morkūnas.
Neatsakingi šeimininkai rizikuoja augintinio gyvybe
Veterinarijos gydytojas perspėja, kad pernelyg dažnas palikuonių atsivedimas gali paskatinti tam tikrų augintinio ligų išsivystymą.
„Jeigu gyvūnas per metus turi 2 vadas ir taip kelerius metus iš eilės, labai dažnai pasireiškia sveikatos sutrikimai. Galimi medžiagų apykaitos sutrikimai, dermatologinės problemos, dantų ligos, nes organizmas po vaikavimosi nespėja atsigauti“, – pabrėžia pašnekovas.
Anot jo, dažniausiai pasitaikančios problemos dėl pernelyg intensyvaus kergimo yra gimdos iškritimai, bakterinės gimdos infekcijos (pavyzdžiui, piometra – pūlingas gimdos uždegimas), kurios be chirurginio gydymo yra nepagydomos ir gali būti pavojingos gyvūno gyvybei. Todėl visada prieš kergiant gyvūnus rekomenduojama pasitarti su savo veterinarijos gydytoju dėl galimos naudos ar žalos savo augintiniui.
P. Morkūnas prideda, kad šuniukų skaičius priklauso nuo veislės ypatumų. Pavyzdžiui, vokiečių aviganio kalytė gali susilaukti 10-12 šuniukų, tuo metu Pormeranijos špicai dažniausiai atsiveda tik vieną jauniklį. Tai priklauso nuo genetinių veiksnių.
Neatsakingai dauginant gimsta silpni ir nesveiki šuniukai
Veterinarijos klinikos „CanisFelis“ vadovas Justas Kantoravičius teigia, kad kergti mažų veislių kalytes galima jau po antros rujos, didelių – po trečios ar ketvirtos. „Kalbant apie pirmąją vadą, visų pirma, jei kalytė nėra vedama į parodas, kur gauna gerus įvertinimus, jai neatliekami veislei privalomi sveikatos tyrimai, tai vados nereikia nei jūsų kalytei, nei jums“, – perspėja jis.
Anot jo, kalei nereikia atsivesti šuniukų – šuniukų reikia jų šeimininkams, todėl bet kuriuo atveju pirmiausia svarbu susimąstyti, ar tai tikrai būtina. Kalytės sveikata tikrai nesuprastės dėl to, kad šuniukų ji neatsivedė.
„Kergiama gerus įvertinimus parodose renkanti kalytė dažniausiai šuniukų gali atsivesti kas antrą rują, tačiau tokį tempą reikia prižiūrėti, konsultuotis su savo veterinarijos gydytoju dėl kalytės sveikatos, kad gydytojas galėtų įvertinti kalytės organizmo atsistatymą po paskutinės vados.
Šuniukų skaičius priklauso nuo kalytės laikymo sąlygų, nuo veislės, maitinimo, genetikos. Šuniukų gali būti nuo vieno iki dvylikos ar dar daugiau.
Veterinarijos gydytojas perspėja, kad dažnas palikuonių atsivedimas nualina kalytes, joms gali trūkti mineralinių medžiagų, vyresniame amžiuje atsigavimas po gimdymų gali užtrukti. Dažnas kergimas turi įtakos ir jauniklių sveikatai. Jie gimsta silpnesni, vados būna mažesnės tiek skaičiumi, tiek ir šuniukų svoriu.
J. Kantoravičius piktinasi, jog didelė dalis žmonių, užsiimančių šunų kergimu, kalytes alina ir neatsižvelgia į jų gerovę, laiko gyvūnus prastomis sąlygomis, o kai jos jau nebegali gimdyti, jas apleidžia. Veterinarijos gydytojo teigimu, perpildytos gyvūnų prieglaudos yra neatsakingo dauginimo rezultatas.