Šunis aristokratus auginantis Erikas: negali šalia jų būti bet koks ir bet kaip

Lietuvos Respublikos Seimas 2022-uosius metus paskelbė Gyvūnų gerovės metais. Patvirtinta daugiau kaip 70 projektų, kuriuos realizuos per 30 institucijų ir visuomeninių organizacijų. Tarp jų – šiemet savo veiklos trisdešimtmetį pažyminti Lietuvos kinologų draugija. Bet tai tik skaičiai. Skaičiai, už kurių slypi svarbiausias dalykas – meilė gyvūnams augintiniams.

Šunys mus moko juos pažinti

„Meilė kurtams prasidėjo paauglystėje, bevartant vokiečių kalba išleistą knygą. Tarp dešimtosios FCI grupės nuostabaus grožio kurtų pamačiau bėgančio saliukio nuotrauką, – prisimena kaunietis Erikas Norkus. – Praėjo daug laiko, kol vieną dieną mano žmona, man eilinį kartą būnant darbe, karo tarnyboje, treptelėjo koja (ji tikrai taip padarė! – Juokiasi) ir pareiškė: neįmanoma be šuns!“.

Nenuostabu, kad apie tai sužinojusiam Erikui pasąmonė iškart „pasiuntė“ bėgančio saliukio vaizdinį. Po to prasidėjo „saliukių studijos“ internete ir knygose, pokalbiai su veisėjais, kurtų mylėtojais.

„Saliukiai – pati seniausia pasaulio šunų veislė. Savarankiški. Išmintingi. Kiekviena tokia nauja žinutė traukė dar labiau juos pažinti. Žmogus taip įsitrauki, kad, laikui bėgant, pajunti, kad tai ne tu pats, o jis – šuo – tave moko jį pažinti. Ne tik pažinti, bet ir gerbti,– savo pasirinkimu šiandien neabejoja saliukių gerbėjas ir priduria, kad šuns pasirinkimas būsimąjį šeimininką ne tik įpareigoja, bet kartais net įvelia į filosofinius apmąstymus. – Gali būti, jog genetiškai saliukis yra net ne šuo. Na, kaip gepardą visi laikome kate ir priskiriame kačių šeimai, bet kiek gi jis turi katėms būdingų bruožų? Išvaizda? Taip! O toliau – daugiau šuniškų, nei katiniškų bruožų. Žvelgi į saliukio akis, o ten tiek gylio, tiek rytietiškos išminties ir to savito supratimo apie žmogaus ir saliukio draugystę. Turi pasitempti. Tai šuo – aristokratas. Stiprus. Išmintingas. Negali šalia jo būti bet koks ir bet kaip. Tiesiog negali!“.

Arba darai viską, kad būtų kuo geriau saliukiui, arba neturi šios veislės šuns – gana griežtai, kariškai mąsto Erikas. Ir jis teisus.

Rūpinimasis šunimi pirmiausia reiškia veislės pažinimą. Jei planuoji veisti – atsakingą partnerių parinkimą. Saliukių archyvų studijas, tvarkingą archyvų pildymą, bendravimą su kompetentingais veislės žinovais.

Nuo pergalių galima apsvaigti, bet...

Pirmojo Eriko ir Vaivos saliukio, 11 šalių šunų čempiono Ahuro jau nebėra. Šis šuo turėjo išskirtinę charizmą, nuo mažų dienų skynė pergales parodose. Sudalyvavęs 113-oje parodų, net 55-iose buvo išrinktas gražiausiu veislės atstovu arba gražiausiu tarp saliukių patinų. Neturėdamas nė trejų metų tapo tarptautiniu šunų grožio čempionu. 2016 - 2017 m. pripažintas gražiausiu Europos saliukiu. Du kartus pasirodė prestižinėje Cruft’s parodoje Birmingeme, dalyvavo pasaulio čempionatuose, atsistodamas tarp penkių gražiausių pasaulio saliukių, dukart buvo antras čempionų klasėje. Reklamos projektų, žurnalų fotosesijų „veidas“. Ir dabar jo nuotraukos puošia vieno Kauno viešbučio interjerą.

„Dabar mus džiugina Ahuro sūnų Mithro ir Morado pergalės. 2021 m. Pasaulinėje šunų parodoje Brno (Čekija) jie buvo antri tarp pačių dailiausių savo klasės pasaulio saliukių. Jiedu puikiai pasirodo ir jauko persekiojimo varžybose, – šunų pasiekimus vardija Erikas. – Turiu svajonę kada nors suteikti Moradui galimybę gauti aukščiausią veislės ivertinimą – grožio ir darbinių savybių tarptautinį titulą (angl. International Beauty and Performance Champion, C.I.B.P.), nes saliukis atspindi šią medžioklės ir estetikos simbiozę“.

Kaip pasirūpinti sportuojančio, parodose dalyvaujančio šuns gerove?

Paklaustas, kaip užimtoje darbotvarkėje rasti laiko augintiniams, Erikas atsako paprastai: „Koks bebūtum užsiėmęs, visada lieka laiko mintimis apie tuos, kuriuos myli. Būnant kitose šalyse visada pastebiu šunis – tai mano gyvenimo dalis. Džiugina, kad ir pas mus keturkojų draugų vis daugiau, vis dažniau žmonės pasiima ir iš prieglaudų. Puikus gestas, jeigu jis apgalvotas. Juk pasiimi draugą, kad rūpintumeis juo visą likusį jo gyvenimą. Daug keliaudamas darbo reikalais matau: vakarų ir rytų šalių gyventojų požiūris į gyvūnus augintinius skiriasi, bet tai kultūrų skirtumai, belieka tai toleruoti“.

Saliukis, Eriko manymu, yra tarsi gyvas vanduo. Šis šuo gyvena savo stichijoje. Medžioklė – jo prigimtis. Ir ne bet kokia, o specifinė medžioklė, nes kurtai medžioja savarankiškai, be žmogaus kišimosi. Medžioja gaujoje arba poroje. Savarankiškai priima sprendimus.

Gal jie „pasikrauna“ medžiodami? Į šį klausimą saliukių gerbėjas atsako palyginimu: „Palyginkite saliukio aistrą medžioti su žmogumi sportininku: žmogus kaupia jėgas, ruošiasi, startuoja! Taip pat ir šuo. Be abejo, po medžioklės saliukis būna pavargęs fiziškai, tačiau tas jo nuovargis vadinasi palaima. Žmogui tereikia padėti ruoštis šiam iškilmingam procesui – medžioklei arba jos imitacijai varžybose. Treniruočių, poilsio režimas, tinkama mityba, sveikatos profilaktiniai patikrinimai, jei reikia – papildai. Keliones reikia suplanuoti taip, kad šuo prieš varžybas ar parodas gerai pailsėtų“.

Pasidomėjus, ko dar reikia, kad kurtas būtų gerai pasirengęs medžioti arba dalyvauti imitacinėse varžybose, atsako: „Gero maisto (šuo yra plėšrūnas, artimas vilkui, todėl nėra nieko geresnio už natūralius produktus, nuo žuvies iki žvėrienos, gyvulių vidaus organų, įvairių daržovių), poilsio (ramybė guolyje, dienotvarkė), masažų (stimuliuoja kraujotaką raumenyse), reguliarių treniruočių (laisvas bėgimas pievose, prie jūros, nevaržybinis dirbtinio jauko persekiojimas sezono metu)“.

Ar saliukių šeimininkai – tik sportiški, energingi, jauni?

Erikas Norkus juokauja, kad saliukio greičio matuoklis „pastrigęs“ ties dviem padalomis: 0 ir 50: „Suaugęs, fiziškai ir psichologiškai subrendęs saliukis laisvalaikiu ilsisi, o likusi maža laiko dalis skiriama laisvai bėgti. Kartais kartu su šunimi išvažiuoju dviračiu, kad ugdyčiau jo ištvermę, gražią ristelę. Lakstyti kartu su saliukiu neįmanoma, žmogus neįstengtų nė penkias minutes palėkti tokia ristele. Geriausia leisti saliukiui lakstyti pievose, prie jūros, bet tik ne miške ar nepažįstamoje vietoje, kur gali būti pavojingų kliūčių. Lekiant dideliu greičiu (greitis išskirtiniais atvejais gali viršyti 60 km per val. – Red.), šuniui užkliuvus už kliūties, viskas gali baigtis letališkai. Jei klausiate, ar saliukio savininkui reikia būti sportiškam, energingam, jaunatviškam, atsakau: Ne! Jūs vis tiek neaplenksit savo saliukio! (Šypsosi)“.

Kalbėdamas apie parodas, ringo dresūrą, pabrėžia, kad tuo reikia užsiimti nuo šuns mažumės. Pasirinkti patyrusį trenerį, lankyti handling’o pamokas. Reguliarios treniruotės stiprina tiek augintinio, tiek vedlio arba savininko ryšį, moko valdyti kūną ir emocijas.

Jeigu du ar tris kartus per savaitę saliukis laisvai išsilaksto, visą kitą laiką jis net ir nerodo didelio noro bėgti, kaupia jėgas kitam kartui. „Tai savarankiška, puikiai žinanti ir jaučianti, ko jam reikia, šunų veislė. Jis veltui neeikvoja energijos, lakstydamas namie nuo vieno kampo prie kito, – apie savo augintinio kasdienybę pasakoja vyriškis. – Atradome naują dalyką – plaukimą baseine. Kartais su Moradu vykstame į baseiną paplaukioti, o su žmona pajuokaujame, kad visai neprasta būti mūsų šunimi“.

„Susirūpinę“ piliečiai gali būti ramūs

Rašydama šį straipsnį, prisiminiau vienos „kurtistės“ pasakojimą, kaip Palangoje sutikti praeiviai siūlėsi jos kurtui nupirkti maistelio, nes toks liesas, šonkauliukai matyti...

Panašių atsitikimų pasitaikė ir Erikui, tačiau pastaruoju metu vis rečiau. Vis daugiau žmonių žino, kokia tai šunų veislė ir kodėl būtent tokia šuns konstitucija. Erikas džiaugiasi, kad Lietuvos šunų veislių knygoje jau registruota virš šimto saliukių. Kai prieš devynerius metus jie įsigijo Ahurą, jo registracijos numeris tebuvo vienuoliktas.

Baigdamas pokalbį apie saliukius, Erikas Norkus pabrėžia, kad šuo jam yra ne varžybų medaliams ar parodų taurėms „nukalti“. Šuo yra gyvenimui. Kasdienybei. Nes pats gyvenimas su šunimi žmogui yra šventė.