Apie gyvąsias dovanas kalbamės su taksų veisėja Skaiste Verbickaite.

– Kodėl nenorite parduoti šuniuko kaip dovanų čekio?

– Gal ir negalima taip juokauti, bet aš šį reikalą vadinu­ Covido čekiu. Visiems dabar prireikė šunų! Reikėjo vakar. Na, gerai, tiks ir šiandien, bet vėliausiai – poryt. O man neramu, kas bus po švenčių, arba, kai baigsis karantinas? Pilnos prieglaudos „dovanų čekių“? Šuniukas turi būti šeimos narys, jis įsigyjamas ne mėnesiui ar metams, o mažiausiai dešimčiai ar penkiolikai metų. Labai gaila, kad žmonės vis dar laiko šunį dovana. Kone pusė pirkėjų nori šuniuką padovanoti vaikams, tėvams ar draugei, bet tas skambutis, kai vyriškis paklausė, ar išrašysiu dovanų čekį, mane išvertė iš koto. Žmonės, jūs rimtai?
Taksai, Lino Vaicekausko nuotr.

– Bet gal vertėjo su tuo pirkėju aptarti sąlygas, numatyti kokius nors saugiklius?

– Šuo išvis nėra dovana, o juo labiau – Kalėdų staigmena po eglute. Dovanų čekiai yra normalu prekybos centruose, bet man kelia šiurpą vien mintis, kad gyva būtybė taps dovana. O kas nutiks, jeigu dovana atsibos, bus ne to „modelio“? Ar dovanos gavėjas žino, kad reikės kasdien prižiūrėti savo „dovaną“, slaugyti susirgusią, dresuoti, leisti pinigus kokybiškam ėdalui, higienai, veterinarijos paslaugoms? Galiausiai, ar tas apdovanotasis yra kupinas meilės gyvūnams? Gal jis labiau myli save ir nesiruošia eikvoti savo brangaus laiko kažkam kitam.

– Išyra santuokos, žmonės išsižada netgi savo vaikų, o čia – tik mažas šuniukas. Ar jūs, šunų veisėjai, neperlenkiat lazdos?

– Kai kam – tik šuniukas, bet atsakingiems šunų veisėjams kiekvienas jų išveistas šuo yra dalis jų gyvenimo. Ir ne tik todėl, kad šuniukui gimstant, o ir pirmosiomis savaitėmis, jis beveik nemiega ir pamiršta pavalgyti. Bet labiau todėl, kad veisėjas ne kartą sprendė rebusus dėl geriausio patino parinkimo savo kalytei, lankė mokymus ir seminarus, važiavo į parodas ir jaudinosi dėl savo augintinio prie ringo. Veisėjui šunys yra jo gyvenimas ir jo šeima, todėl jis nori užtikrinti kuo geresnę ateitį savo išveistiems gyvūnams.
Taksai, Lino Vaicekausko nuotr.

– Jeigu tokia beribė meilė, ar neatsitiks taip, kad niekas nebepirks jūsų išveistų šuniukų?

– Atsirinkti savininkus nelengva ir tikrai nebijau to žodžio atsirinkti. Ilgai kalbuosi, atkalbinėju, „gąsdinu“, kad šuniukas kakoja ir sysioja net ant kilimų. Pirmas dienas atskirtas nuo mamos ir gaujos jis inkščia, liūdi. Kartais kaukia paliktas vienas namuose. Gali apgraužti baldus ir naujus batus. Testą praeina tikrai ne visi, dažnai tenka pasakyti, jog šita šunų veislė nėra jiems skirta. Taip, šunų veisėjai nėra aiškiaregiai ir atsitinka visko: netinkami namai, šuniukai grąžinami, bet apsidraudžiant yra Lietuvos kinologų draugijos parengta šuniuko pirkimo-perdavimo sutartis, kur galima aptarti visas sąlygas. Visuomet stengiuosi su naujaisiais savininkais palaikyti ryšį, padėti jiems.

– Regis, jus tikrai pribloškė tas gyvasis dovanų čekis, bet juk būna ir kitokių istorijų.

– Kitokia istorija rutuliojasi va dabar. Šeima: mama, tėtis ir dukra. Mama augusi su šunimis, tėtis niekada neturėjęs jokio gyvūno. Mama su dukra apsisprendė, jog nori takso, tėtis vis abejojo. Po kurio laiko tėtis palūžta ir sako: taip! Praeina dvi savaitės ir staiga tėtis mamai su dukra pasiūlo pirkti iškart du taksiukus, kad jiems linksmiau būtų. „Laime reikia dalintis“, – štai taip ir pasakė.
Taksai

– Ar seniai jūsų gyvenime atsirado taksai?

– Mano taksų veislynas „Sosto įpėdinis“ įregistruotas prieš penkerius metus. Per tą laiką sulaukiau keturių šuniukų vadų. Veislyne šiuo metu gyvena penki trumpaplaukiai standartiniai taksai, visi raudos spalvos. O šiaip aš su taksais nuo vienuolikos metų, pirmoji mišrūnė taksė nugyveno su manimi net dvidešimt metų. Pirmąjį su kilmės dokumentais taksą įsigijau prieš dešimtmetį iš veislyno „Ilgybė“. Kaip dabar pamenu, prieš važiuodama susitikti su veisėju, skambinau į Lietuvos kinologų draugiją rekomendacijų apie veislyną. Rekomendacijos buvo puikios. Dalinuosi savo istorija tam, kad, prieš nuspręsdami pirkti šuniuką, žmonės rinktų informaciją. Neremtų daugintojų, pasitartų su veislės mylėtojų klubais, kur yra registruoti šunų veislynai. Pasidomėtų ne tik apie šunų veislę, bet ir apie pačius veislynus, jų pasiekimus. Jei negalite įpirkti veislinio šuniuko, apsilankykite gyvūnų prieglaudose – tikrai rasite savo gyvenimo meilę.

– Ar teko įsigyti taksiuką užsienyje? Jei taip, kokius „egzaminus“ reikėjo laikyti?

– Belgijoje įsigijau taksų patinuką, Nyderlanduose – kalytę. Man pasisekė, kad palaikau artimą ryšį su patino tėvo savininke, ji taksus veisia daugiau kaip penkiasdešimt (!) metų. Tai garsi taksų veisėja Lammy Hamelink. Kalytės iš Nyderlandų istorija visai paprasta, ji prasidėjo pokalbiu Pasaulinėje taksų parodoje Belgijoje, prie ringo. Paprašiau Lammy, jeigu kada nors turės taksiukų, atsiųsti man žinutę. Dar pajuokavau: na, jeigu gims čempionė... Praėjo pusantrų metų ir gaunu žinutę: čempionė gimė! Gal nuskambės labai neatsakingai, bet aš ją nusipirkau iš vienos nuotraukos. Ir ji tikrai tapo ne vienos šalies čempione. 2017 metais Leipcige, Vokietijoje, ji laimėjo Pasaulio nugalėtojos titulą. Yra nuostata, jog veislynai geriausius šunis pasilieka sau, bet mano atveju, paklausus Lammy apie Vandą (kalytės vardas – Red.), ji atsakė nuoširdžiai: aš jau per sena ir negaliu turėti visų puikių šunų, o jūs, jaunime, esat ateitis, todėl patikiu Vandą ir žinau, kad pasieksit daug. Ir mes pasiekėm. Didžiuojuosi, kad galėjau įrodyti Lammy: esu verta būti nuostabiausios pasaulio taksės Vandos šeimininke. Tokių istorijų atsakingi šunų veisėjai jums galėtų papasakoti ne vieną, galbūt jos labiau padėtų suprasti, kodėl šuniukai negali tapti čekiais, kuponais ar šventiniais siurprizais.