Šuns užpulta kaunietė šokiruota: šuns šeimininkas paspruko net nepasiūlęs pagalbos

Kaunietė Deimantė nežino, kiek dar kartų jai reikės lankytis klinikoje ir leistis vaistus nuo pasiutligės ir stabligės – ir viskas dėl to, nes šį rytą ją sukandžiojo be antsnukio vedžiojamas šuo. Labiau už viską stebina šuns šeimininko reakcija: nė nepasiūlęs pagalbos, šis nuramino sukandžiotą merginą, kad šuo sveikas, ir paspruko.

Šuns šeimininkas pabėgo net nepasiūlęs pagalbos

Deimantė prisimena, kad viskas įvyko apie 7 val. 15 min. Šilainiuose, einant Kuršių gatve netoli prekybos centro „Kubas“. Šioje vietoje ją netikėtai užpuolė šuo, suplėšęs pirštinę ir sukandžiojęs ranką. Šuo buvo be antsnukio, jį už ilgo pavadžio laikė šeimininkas. Atitraukęs šunį, vyras atsiprašė ir tiesiog nuėjo.

„Aš jo prašiau palaukti, o jis ėjo toliau. Pribėgus prie jo, parodžiau jam kraujuojančią ranką ir paklausiau: ar normalu, kad toks didelis šuo yra be antsnukio? Jis man tik pasakė: jis geras šuo ir paskiepytas“, – feisbuke apie įvykį paskelbė mergina.

Deimantė suskubo išsikviesti pagalbą. Nukentėjusioji dar norėjo paklausti šuns šeimininko vardo, bet šis jau buvo pasprukęs.

„Liūdna, kai tokie jauni žmonės yra abejingi. Bet tikslas yra kitas! Man reikia surasti tą žmogų vien dėl to, kad nereikėtų leistis tiek chemijos į save. Nebūkit abejingi“, – perspėja Deimantė, tuo pačiu prašydama padėti atpažinti pasidalintose nuotraukose esantį vyrą.

Deimantė DELFI pranešė, kad vien per šią dieną iki popietės jai teko leistis vaistus jau du kartus – vieną kartą nuo stabligės, kitąkart nuo pasiutligės. Priešakyje dar laukia bent trys vaistų dozės. Visą šį vaistų kokteilį jai tenka gauti tik dėl to, nes neturima įrodymų, ar šuo buvo skiepytas, ar ne.

„Jaučiuosi keistai, nes mane labai nustebino žmogaus abejingumas. Pareigūnai jau surašė protokolą, tam skiria tyrėjus, kurie ieškos šuns šeimininko. Jei pati pamatyčiau jį, atpažinčiau. Tas vaikinas pakankamai jaunas, gal jis išsigando. Bet manau, kad jei tavo šuo puola kitą žmogų, gali bent jau pagalbą suteikti. Aišku, pas mane nėra nieko baisaus. Džiaugiuosi, kad nėjo pro šalį joks vaikas – galėjo tragiškiau viskas baigtis“, – pastebi Deimantė.

Įkandus šuniui, galima užsikrėsti stablige ir pasiutlige

Pirmoji pagalba esant šuns įkandimui priklauso nuo sužalojimo dydžio, teigia „AND klinikos“ šeimos gydytojas Mindaugas Paulius.

„Esant nedideliam sužalojimui – žaizdą gausiai nuplauti tekančiu vandeniu, sustabdyti kraujavimą, dezinfekuoti antiseptiku, vėliau galima patepti antibiotikų tepalu apsaugant žaizdą nuo infekavimosi, uždėti tvarstį ar pleistrą, šaldyti sužeistą vietą pirmas tris dienas po traumos. Esant giliai žaizdai ir/ ar stipriam kraujavimui – stipriai prispausti sterilų ar švarų tvarstį, esant galimybei pakelti sužeistą kūno dalį virš širdies lygio ir vykti į priėmimo skyrių“, – aiškina gydytojas.

Taip pat jis prideda, kad, įkandus šuniui, svarbu nepamiršti išsiaiškinti, kas yra gyvūno savininkas (jeigu toks yra), užsirašyti jo kontaktinius duomenis.

Kaip žinoti, kada būtina skiepyti, kada ne? M. Pauliaus teigimu, jei odos vientisumas pažeistas, žmogus gali užsikrėsti stablige. Jei asmuo yra skiepytas nuo stabligės ir nuo paskutinės vakcinos dozės praėjo ne daugiau kaip 10 metų, o žaizdos nedidelės ir neužterštos, stabligės revakcinacija nereikalinga. Vis dėlto, jei žaizdos užterštos, žmogus skiepytas seniai – būtina pasiskiepyti per 3 dienas nuo įkandimo.

„Šuns įkandimo atveju taip pat galima užsikrėsti pasiutlige. Jei įkando savas ar pažįstamų šuo – atsiversti šuns skiepų pasą ir sutikrinti ar šuniui buvo tinkamai atlikti skiepai. Šunys nuo pasiutligės vakcinuojami 16–18 savaičių amžiaus, vėliau vakcina kartojama po metų, toliau kas tris metus. Jei skiepų kalendorius neatitinka ar įkando svetimas šuo – būtina kreiptis į gydymo įstaigą, geriausia į priėmimo skyrių, kur žaizda bus apžiūrima ir pradėta vakcinacija nuo pasiutligės“, – aiškina gydytojas.

M. Pauliaus teigimu, tokiu atveju reikalingos 5 skiepų dozės: 1, 3, 7, 14 ir 28 dienomis po įkandimo. Svarbu žinoti tai, kad pasiutligė perduodama seilėmis, ir net jei įkandimas nedidelis, ar oda tik nubrozdinta – galimybė užsikrėsti pasiutlige yra didelė. Vienintelė apsauga – skiepai, gydymo nėra.

„Šuns burnoje gausu bakterijų, todėl dažna įkandimų komplikacija – žaizdų bakterinė infekcija. Didėjant žaizdos paraudimui, skausmui, tinimui, esant pūliavimui, atsiradus karščiavimui, šaltkrėčiui – būtina gydytojo konsultacija dėl galimo antibakterinio gydymo. Taipogi, nereikia pamiršti, kad šuns, ypač didesnio, įkandimas neapsiriboja tik odos sužalojimu (žaizda) – nukenčia ir gilesni audiniai dėl traiškytinio poveikio. Be abejo, agresyvaus šuns įkandimas dažniausiai yra didelis psichologinis stresas, ypač vaikams, po kurio gali atsirasti paniška baimė gyvūnams, padidėti bendras jautrumas, irzlumas, sutrikti miegas“, – pasekmes vardija gydytojas.

Kaip elgtis, jei įtariate, kad šuo ketina jus pulti?

Į Danielės įrašą sureagavo Lietuvos kinologų draugijos dresuotoja Karina Ščuckytė, teigianti, kad vis dar dažnam šuns šeimininkui trūksta vienos savybės – atsakomybės.

„Šuo yra gyvūnas, per tūkstančius metų sukurtas dirbti žmogui ir su žmogumi. Rūšis adaptavosi taip, kad suprastų mus ir mes suprastume juos. Šunys niekada nekanda šiaip sau ar be perspėjimo. Bet reikia mokėti juos skaityti. Šalia vedžiojamo šuns einantis praeivis neprivalo mokėti skaityti šuns kūno kalbą ar saugotis kiekvieno. Užtikrinti saugumą – šuns šeimininko darbas. Ar bent jau prisiimti atsakomybę, jeigu su šia pareiga nesusitvarkė“, – teigia K. Ščuckytė.

Anot jos, net ir atsakingi šunų šeimininkai Lietuvoje dažnai kenčia nuo kitų nevaldomų šunų. Jeigu šuo šeimoje gyvena tik tam, kad būtų, šeimininkas neužsiima jokia bendra veikla, žmogus neturi galimybės pažinti savo šuns. Iš ten ir kyla situacijos, kai „jis niekada taip nesielgė“.

Tad ką reikėtų daryti, kad panašūs atvejai ateityje nesikartotų? K. Ščuckytė aiškina, kad jeigu matote netoli jūsų vaikštantį šunį, pasižiūrėkite į šeimininką. Ar jis atidžiai stebi savo augintinį, ar mato tik savo telefoną? Kai reikia prasilenkti gatvėje, mandagus šeimininkas lieps šuniui eiti prie kojos arba sutrumpins pavadį, kad jis jūsų nepasiektų.

Jeigu tenka susidurti su nepakankamai prižiūrimu šunimi, saugiausia ignoruoti, net nežiūrėti į jį. Neiti tiesiai į šunį, stengtis aplenkti lanku. Jeigu šuo nedraugiškas, saugiausia lėtai, ramiai atsitraukti. Jei jis pribėgo ir loja ant jūsų, pasistenkite staigiai nejudėti ir neatsukti jam savo nugaros. Taip dažniausiai elgiasi bailoki šunys, bet jie gali bandyti įkąsti iš nugaros.

Dresuotoja perspėja: niekada nebandykite grasinti šuniui, jeigu neskaitote šuns kūno kalbos. Bailų šunį galima nuvyti, tačiau drąsų tik išprovokuosite puolimui. Kūno kalbos skirtumai tarp jų ganėtinai nežymūs.

Geriau sumokės baudą nei uždės šuniui antsnukį: kartą jau nukentėjo

Pagrindinės šunų vedžiojimo taisyklės numatomos Gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašuose – dauguma savivaldybių numato, kad antsnukį būtina nešioti tik pavojingų veislių šunims.

Ar Deimantę užpuolusio šuns šeimininkas privalėjo vedžioti augintinį su antsnukiu? Taisyklėse numatoma, kad Kaune antsnukis privalomas tik pavojingiems ir koviniams šunims bei jų mišrūnams. Kitiems šunims jis nėra privalomas. Stebint kitų didžiųjų miestų taisykles, tokie pat šunų vedžiojimo principai numatomi ir Vilniuje, Šiauliuose.

Esama ir išimčių – pavyzdžiui, Klaipėdoje ir Panevėžyje antsnukis būtinas visų veislių šunims. Pažeidėjams, nesilaikantiems šunų vedžiojimo taisyklių, taikomas žodinis įspėjimas arba piniginė bauda iki 230 Eur.

Ne tik savivaldybių, bet ir šunų šeimininkų požiūris į antsnukį išsiskiria: kai kurie tame mato tam tikras rizikas ir pavojus. Vilnietė Eglė teigia, kad augina vidutinio dydžio šunį ir griežtai pasisako prieš antsnukius.

„Pagrindinė priežastis yra ta, kad, uždėjus šuniukui antsnukį, jam apribojama galimybė apsiginti. Maždaug prieš metus mus abu yra užpuolęs kitas šuo. Nedraugiškas šuo išsinėrė iš šeimininkės pavadėlio ir atbėgo mano šuns pjauti. Nors jie abu tos pačios veislės, ir net dydžio panašaus, tačiau maniškis draugiškas ir niekada iki to laiko nėra turėjęs konflikto. Aišku, gyniau savo šunį, todėl ir mane sukandžiojo, bet mano šuniukas patyrė daugybę sužeidimų ir ilgą laiką teko vežioti pas veterinarus ir gydyti. Bijau net pagalvoti, kas būtų nutikę mano šuniui, jeigu tuomet jis būtų buvęs su antsnukiu“, – teigia Eglė.

Vis dėlto, ji teigia suprantanti, kad kiti žmonės ar kitų šunų augintojai gali bijoti jos šuns ar jaustis nemaloniai, kai jis eina šalia.

„Visada stengiuosi šunį vedžioti taip, kad jis neturėtų galimybės prieiti prie žmogaus ar kito šuns. Nebent, aišku, kito šuns šeimininkas neprieštarauja. Šunį visada vedžioju su pavadėliu. Geriau susimokėsiu baudą, nei dėsiu šuniui antsnukį“, – teigia Eglė.