Vilnietė Svetlana Valoueva sugebėjo savo meilę šunims paversti ne tik pomėgiu, bet ir verslu. Daugelį metų praleidusi Amerikoje, ji grįžo gyventi į Lietuvą ir netrukus tapo viena populiariausių šunų fotografių bei žurnalisčių ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje.
Šiuo metu Svetlana augina du šiperkų veislės šunis. Šios veislės atstovai yra mažiausi aviganiai pasaulyje, tačiau moteris pasakoja, kad su tikraisiais aviganiais jie neturi daug bendro.
„Tai – belgų kilmės veislė, išveista XV amžiuje. Šios veislės šunys gaudydavo peles, žiurkes ir dirbdavo kaip skambučiai. Anksčiau jiems kirpdavo uodegas, tačiau šiuo metu tai nėra daroma. Sargis buvo pirmasis šios veislės atstovas, atvykęs į Lietuvą prieš 12 metų. Rikis – jo sūnus. Amerikoje ši veislė labai populiari. Man patiko, kad šiperkai aktyvūs, su jais galima lengvai keliauti – jie nėra sunkūs. Su Sargiu jo karjeros piko metu skrisdavome kelis kartus per mėnesį į įvairius Europos ir Amerikos miestus. Jis – tris kartus pasaulio ir tris kartus Europos parodų čempionas.“
Socialiniam kompanijos „Purina“ projektui Svetlana pasirinkta neatsitiktinai – moteris didžiąją savo gyvenimo dalį yra paskyrusi šunims. Ji – profesionali gyvūnų fotografė ir žurnalistė, šunų parodų teisėja.
„Į Lietuvą atvykau 2001 m. Prieš tai gyvenau Amerikoje. 2004 m. pradėjau dirbti specializuotame žurnale apie gyvūnus. Ten parengiau savo pirmus reportažus. Fotografija domėjausi nuo vaikystės, nors nestudijavau šios specialybės, man gerai sekėsi tai daryti. Po ilgų praktikos metų tapau viena geriausių Europoje šunų fotografių. Karjeros piko metu dirbau su 11 žurnalų: Amerikos, Australijos, Naujosios Zelandijos, Rusijos, PAR, Lietuvos. Su Didžiosios Britanijos leidiniais bendradarbiauju iki šiol.“
Nuolatinės kelionės tapo tikru iššūkiu moters kasdienybėje, tad po kelerių intensyvių metų apsisprendė, kad daugiau dėmesio skirs nuosavo verslo plėtrai. Šiuo metu Vilniuje veikia jau trečiasis moters įkurtas paklusnumo, dresūros ir fitneso klubas šunims bei jų šeimininkams. Pirmi du tokio tipo klubai įkurti Maskvoje.
„Šunų fitneso paklausa Lietuvoje gana maža. Fitnesas šunims reikalingas kaip reabilitacijos priemonė po traumų, insultų ir kitų ligų. Kaip ir žmonėms, atliekami specialūs masažai. Šunys gali plaukioti jiems pritaikytame baseine, fizinis pajėgumas atstatomas ir naudojant specialų bėgimo takelį.“
Socialinio „Purinos“ projekto „Gyvūnai – mūsų draugai“ tikslas – paskatinti keturkojų savininkus vertinti savo augintinius kaip ištikimus bičiulius, kurie taip pat turi individualių poreikių. Šunų fitnesas – dar viena sritis, kurią gali išmėginti šunų šeimininkai, ieškodami būdų, kaip padėti savo augintiniams atsigauti po patirtų ligų ar traumų.
„Jei šuo per dieną vaikšto, bėgioja pakankamai, pavyzdžiui, mes kasdien nueiname apie aštuonis kilometrus, tikėtina, kad fizinio krūvio užtenka, bet yra šunų, kurie negauna tiek fizinės veiklos, tad šį trūkumą reikia kompensuoti. Mano šuo Sargis po insulto sunkiai valdė vieną koją, bet per mėnesį, atlikdami specialius pratimus, reabilitaciją, sugebėjome ją pagydyti. Jei nebūtume gydę, po kurio laiko jam būtų atrofavęsi raumenys. Šunys greitai pripranta gyventi su trimis arba dviem kojomis. Jiems tai nėra didelė problema.“
Svetlana pasakoja, kad šunų fitnesas itin populiarus Rusijoje. Ten jis naudojamas ne tik gyvūnų reabilitacijos tikslais, bet ir norint tinkamai šunį parengti parodoms. Pasitelkus specialius pratimus galima paslėpti anatominius augintinio trūkumus, pagerinti jo išvaizdą, bet moteris netrukus prideda, kad tokie eksperimentai nėra itin geri.
„Paslėpus vienus trūkumus, dažniausiai išlenda kiti. Bet aš tikiu, kad šuo, būdamas geros fizinės formos, per varžybas ir parodose rodys geriausią rezultatą. Su savo šunimis gyvendama Vilniuje aš galiu vaikščioti po miškus, bet didelių užsienio miestų gyventojai neturi tokios galimybės, todėl šunų fitnesas ten labai madingas. Pas mus kol kas yra paklausūs bėgimo takeliai – po žiemos, kad sportuojantis augintinis šiek tiek numestų svorio arba norint padėti kalytėms, atsivedusioms šunyčių, grįžti į formas.“
Svetlanos gyvenimo būdui ir požiūriui galima pritaikyti vieną kompanijos „Purina“ pagrindinių minčių – šunys yra jos aistra. Moteris visada augo apsupta keturkojų bičiulių, jos močiutė buvo tikra šunų gerbėja. Sulaukusi pilnametystės Svetlana pasirinko ekonomikos mokslus, vėliau daug metų dirbo rinkodaros analitike, bet sugrįžusi į Lietuvą suprato, kad savo pomėgį gali paversti darbu ar net verslu.
„Man gera gyventi Lietuvoje, nekreipiu dėmesio į tai, ką kalba man už nugaros. Čia labai patogu auginti vaiką, turiu puikių draugų, šeimą. O dirbu visur, kur tik galiu, neapsiriboju tik viena šalimi. Aš iki šiol bent kartą per mėnesį kur nors iškeliauju: į parodas, seminarus, verslo keliones ir pan.“
Pašnekovė pasakoja, kad keliaudama po įvairias pasaulio šalis suprato, jog požiūris į šunis ir problemos, su kuriomis susiduria žmonės, visur gana panašios.
„Vieni žmonės negali gyventi be šunų, kiti pririša juos prie būdos – tokių ir Amerikoje, ir Rusijoje yra. Lietuvoje viskas tiesiog labiau matoma, nes šalis – maža. Visur žmonės šunims suteikia žmogiškų jausmų, nors šunys ne viską jaučia taip, kaip mes. Taip pat visur atrasime tokių, kurie išleidžia nežmoniškus pinigus savo augintiniams. Veisėjai, tikri šunų sporto fanatikai, atiduoda visą savo laiką šiam hobiui. Tikrai negaliu pasakyti, kad Lietuvoje yra geriau ar blogiau.“
Moteris savo santykį su augintiniais apibūdina kaip mainus – ji juos myli, rūpinasi, kad būtų sotūs, gyventų patogiai, smagiai leistų laiką. Už tai ji iš savo augintinių reikalauja paklusnumo, tvarkos. Svetlana nelaiko savęs gaujos vade. Jai kur kas priimtinesnis kitoks požiūris – augintiniai jos klauso, nes ji jų šeimininkė, o ne dominuojantis vadas.
„Tiesa, savo šunims neleidžiu žaisti su kitais šunimis. Į juos investuoju labai daug laiko, noriu laimėti parodose, todėl privalau būti didžiausiu jų autoritetu. Su jais žaidžiu tik aš, nes visi geri dalykai į jų gyvenimą ateina per mane.“
Dar vienas Svetlanos pomėgis – šunų parodos. Pašnekovė prasitaria, kad jose dalyvauja ne tik dėl azarto ar ambicijų, o dėl akivaizdaus kontakto su augintiniu.
„Parodos man yra pomėgis, kuris reikalauja daug investicijų – kelionės, registracija, laikas. Man pačiai labiausiai patinka matyti tą kontaktą su šunimis. Ringe mes esame partneriai. Tai varžybos, kuriose mes vienas kitą suprantame, žinome, ko norime, mūsų labai stiprus ryšys. Noriu matyti savo augintinį ringe laimingą, demonstruojantį savo charizmą. Tai man yra labai didelis apdovanojimas. Dar vienas momentas – aš esu iš artistų šeimos, todėl parodos man tarsi pasirodymas. Taip pat jose susitinku su draugais iš viso pasaulio, pabendrauju įdomiomis temomis. Be viso to aš nebeįsivaizduoju savo gyvenimo.“
Svetlana prisipažįsta, kad yra maksimalistė, siekianti geriausio rezultato, bet nepamiršta, jog parodos pirmiausia yra šunų augintojų poreikis, o ne pačių gyvūnų. Socialinio projekto „Purina“ komandai Svetlana netrukus papasakoja apie savo filosofiją, kuri užtikrina, kad šunys ringe jaustųsi gerai.
„Mano filosofija – reikia daryti taip, kad šunims būtų smagu, todėl aš dresuoju labai pozityviai. Jeigu matau, kad šunį išveda į ringą kaip baldą, man būna gėda. Tokių, deja, yra 90 proc. Labai paprasta gyvūną per prievartą atsivežti, ištraukti iš narvo ir pervesti ringe. Toks kelias trumpesnis nei skirti laiko, rasti motyvaciją ir dirbti atsakingai.“
„Kitiems dalyvavimas parodose iš šalies gali atrodyti keistai, bet juk kiekvienas turi visokių keistų pomėgių. Be to, ne visi žmonės ir turi mylėti šunis bei suprasti žmones, kurie jaučia jiems ypatingą ryšį. Manau, kad šunų savininkų atsakomybė yra padaryti taip, kad šunys galėtų gyventi visuomenėje, nebūtų pavojingi kitiems ir būtų „patogūs“ aplinkiniams. Negalima elgtis egoistiškai, būtina atsižvelgti į kitus.“