„2011 metais mano draugė užsiiminėjo handling’u ir pasiūlė nueiti į treniruotę man, nes žinojo, kad žaviuosi šunimis. Iškart tuo susižavėjau. Draugė po kurio laiko metė šį būrelį, o aš likau", - prisiminė pašnekovė.
Viltę į pirmąją šunų parodą užregistravo mama. Tuo metu Lietuvoje vykstantis renginys jai paliko neišdildomą įspūdį: „Tada dar nieko nežinojau, stebino, kad tiek daug šunų – nors ten buvo paprasta nacionalinė paroda, kurioje dalyvavo 500 šunų. O dabar važiuoju į tokias, kur būna po 20 tūkst. šunų. Tą kartą, kai dalyvavau konkurse, nieko nelaimėjau, bet vien dalyvavimas man labai patiko. Būtent tada supratau, kad daug dirbsiu, įdėsiu daug pastangų ir užsiimsiu šia veikla, kol pasieksiu gerų rezultatų.“
Kiekvienas mano, kad vedlio darbas – tik išeiti į ringą ir pervesti šunį, tačiau vedlys ir kailį prižiūri, ir keliones su šunimi, ir dresūrą, pasakoja mergina.
„Vedlio užduotis ringe – padėti šuniui prisistatyti teisėjui. Jis paprašo pastatyti šunį į jam būdingą stovėseną: priekinės kojos yra po šuns kūnu, kad išryškėtų šuns pečiai ir priekis, o galinės kojos toliau negu šuns kūnas. Kiekvieno šuns stovėsena yra skirtinga. Pavyzdžiui, vokiečių aviganiai skirtingai remiasi ant galinių kojų, medžioklinių šunų laikoma uodega", - kalbėjo Viltė.
„Taip pat šunims reikalinga speciali dresūra. Šuo labai gerai supranta ženklus. Vienas iš ruošimo būdų – paimamas skanėstas į ranką: jeigu aš rodyčiau ties 12 val., – šuo atsisėda, jei – ties 6 val. – šuo arba gulasi, arba lenkiasi, o ties 3 val. – šuo sustoja. Pirmiausia mokau sustojimo. Kai šuo supranta, kada reikia sustoti, dirbu ties jo kojomis, kad būtų galima jas liesti", - pasakoja mergina.
„Iš pradžių šeima į visa tai žiūrėjo kaip į užklasinę veiklą, bet po kokio pusmečio pradėjo matytis rezultatai, veisėjai ėmė prašyti važiuoti į užsienio parodas. Kai suomiai paklausdavo, ar būsiu parodoje ir išstatysiu jų šunį, tada jau pradėjo galvoti, kad man tikrai neblogai sekasi. Mama į šį mano hobį žiūrėdavo gana tolerantiškai ir išleisdavo į beveik visas parodas. Dabar tiesiog pasakau, kur ir kada važiuoju, nes tai tapo natūralu", - tikino Viltė.
Mergina šiuo metu augina tris šunis. Jie ir buvo pirmoji pažintis su dresūra ir šunų pasauliu: „Dėl pirmo šuns nereikėjo tėvų įkalbinėti, visa šeima nusprendėme, kad mums reikia šuns, nes anksčiau auginome bokserį. Bet persikraustę į Paryžių, galvojome, kokį šunį galėtume auginti. Buvo svarbu išsirinkti tokį, kurį galėtume skraidintis lėktuvu, nes su dideliu šunimi sunku keliauti. Taigi nusprendėme įsigyti šnaucerį.“
„Vėliau pradėjus domėtis parodomis reikėjo šuns, su kuriuo galėčiau jose dalyvauti. Pirmasis turi dokumentus, bet anatomine prasme jis nėra idealus šuo konkursams. Taip namuose atsirado antrasis šuo. O trečią šunį aš jau parsivežiau nieko nepasakiusi. Pirmas tris naktis tėvai neleido parsivesti šuns į namus, auginau pas draugę. Vėliau leido parsinešti, jei po mėnesio jį grąžinsiu, kai važiuosiu į parodą. Bet taip ir liko jau porą metų. Mano mama labai jį myli, į darbą kartais vedasi“, – juokiasi Viltė.
Mergina savo veiklą vertina kaip meno formą, nes kiekvieno šuns charakteris yra unikalus ir norint atrasti būdą, kaip su juo bendrauti, reikia pasitelkti kūrybą: „Iš viso yra 400 veislių, bet kiekvienas dar atskirai kitoks. Aš turiu du tos pačios veislės šunis, bet jie labai skirtingi. Pažinti šunį yra menas. Reikia, kad jis imtų tavimi pasitikėti, turi sugalvoti, kaip padaryti, kad jam patiktų paroda. Tai yra kūryba, kaskart sugalvoji vis kitokį būdą šuniui sudominti. Nėra vienos sistemos visiems.“
Paauglė pasakoja, kad ne tik dalyvavimas parodose ar bendravimas su šunimis ją džiugina ir motyvuoja. Ringo vedlio veikla neatsiejama nuo kelionių, o jos ne tik plečia akiratį, bet ir įtraukia į iššūkius, išbandymus: „Vienintelis dalykas, ko nemėgstu, – pakuoti ir išpakuoti daiktų.“
„Europoje požiūris į jaunuosius vedlius yra labai geras, nes veisėjai patiki savo šunis. Lietuvoje – sunkiau, turi labai stengtis, kad įrodytum, jog moki elgtis su šunimi, kad tau ringe sekasi su šunimis. Visų svarbiausia – šuns gerovė ir savijauta", - sakė mergina.
„Lietuvoje dažniausiai vadovaujamasi rekomendacijomis. Kuo daugiau šunų išstatinėji, tuo daugiau ir dažniau į tave kreipiasi. Kol kas Lietuvoje patys šeimininkai mėgsta išstatinėti savo šunis, nepatiki jų vedliams. O užsienyje labiau linkę savo augintinius atiduoti vedliui. Nesvarbu, kad jam nėra 18 metų", - aiškino Viltė.
„Pavyzdžiui, Amerikoje tai yra profesija, darbas, turi įgyti licenciją, o norėdamas būti vedliu pirmiausia turi dirbti patyrusio vedlio asistentu. Jeigu tau patiki šunį, gali jį išstatinėti ringe", - kalbėjo pašnekovė.
Viltė, paklausta apie tai, ko labiausiai per penkerius metus ši veikla ją išmokė, nė nemirktelėjusi atsako – kantrybės: „Jos reikia labai daug – negalima prarasti savitvardos dirbant su šunimi, nes, aišku, būna akimirkų, kai labai stengiesi, bet jis vis tiek nedaro to, ko tu nori, nesupranta. Tai jei pamesi kantrybę ir pradėsi griežtai elgtis, paroda šuniui neteiks malonumo.“
„Taip pat įgijau drąsos, nes reikia rodytis prieš žmones. Pirmais kartais būdavo nejauku, galvodavau, ką kiti pagalvos, jei man nepavyks, o dabar jau džiaugiuosi, kad į mane žiūri, nes žmonės ir ateina pažiūrėti, kaip aš dirbu. Išmokau valdyti stresą, būna visokių nenumatytų situacijų, iššūkių. Aišku, visada šiek tiek įtampos išlieka, ypač didelėse parodose, nes, jei jos nejausčiau, tai lyg ir nebebūtų mano mėgstama veikla", - pasakojo mergina.
„Labiausiai džiaugiuosi, kad dvejus metus iš eilės buvau antra geriausia vedlė, vicečempionė. Europinėje parodoje Norvegijoje buvau atrinkta tarp trijų geriausių parodos dalyvių iš gal 50 dalyvių. Prieš mėnesį buvau Monake, ten laimėjau Monako čempionės titulą, gavau taurę iš pačios princesės. Ir atstovausiu Monakui kitais metais prestižinėje parodoje Anglijoje. Ji – kiekvieno vedlio tikslas. Ten vyksta konkursas, kuriame dalyvauja kiekvienos šalies atstovas ir vertina ne šunis, o kaip pats vedlys moka pristatyti šunis", - džiaugėsi Viltė.
„Tik atvykęs į konkursą išsirenki veislę, su kuria nori varžytis. Jie suranda šunį ir vedlys turi maždaug valandą, kad su juo susibendrautų. Taip siekiama suvienodinti visų galimybes. Tada visi subėga į ringą ir parodo, ką sugeba. Ši paroda yra pati seniausia ir prestižiškiausia Europoje, tad kiekvienas svajoja joje dalyvauti", - kalbėjo pašnekovė.
Vos septyniolikos metų Viltė jau gali didžiuotis ne vienu svarbiu apdovanojimu ir pasiektu tikslu, bet paklausus apie ateities planus ir svajones, mergina prisipažįsta esanti itin ambicinga: „Labiausiai svajoju nuvažiuoti į Ameriką, Niujorką, vasario mėnesį ten vyksta paroda „Westministeris“. Ji vyksta „Empire State Building“ viršūnėje. Tai turbūt garsiausia paroda pasaulyje, todėl labai norėčiau ten dalyvauti, nes yra labai nedaug europiečių, kurie yra ten dalyvavę. Norėčiau ten išstatyti šunį ir laimėti. Taip pat noriu, kad šiuo darbu galėčiau užsiimti ne tik savaitgaliais, bet jis taptų mano kasdienybe, o aš būčiau tikra profesionalė.“
Šis straipsnis – kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – šeimos nariai“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti žmones į gyvūnus pažvelgti šiek tiek kitomis akimis ir prisiminti, kad su augintiniais turėtume elgtis taip pat atsakingai, rūpestingai ir atidžiai kaip ir su šeimos nariais. Augintiniai ne tik suteikia džiaugsmo, jaukumo namams, bet ir padeda sutvirtinti santykį tarp šeimos narių, auklėti vaikus ir ugdyti bei puoselėti šeimos tradicijas. Kiekvieną savaitę dalinsimės įvairių įkvepiančių ir įdomių šeimų istorijomis, kurios įrodys, kad keturkojis augintinis tampa ypatinga šeimos dvasia.