– Europos ir pasaulio šunų čempionatai, viena seniausių šunų parodų Didžiojoje Britanijoje – Cruft‘s, tarptautinės šunų parodos Lietuvoje ir užsienyje, kuriose dalyvavai kaip jaunoji vedlė, demonstravai šunis eksterjero ringuose. Ar dar jaudiniesi, išbėgdama su šunimi į parodos ringą?
– Nors daug metų demonstruoju šunis, tačiau ir dabar atsiranda nedidelis jauduliukas, ypač, jei demonstruoju savo šunį. Laikui bėgant ir važinėjant į parodas kiekvieną savaitgalį, manau, kartu su patirtimi atsiras daugiau pasitikėjimo, bet kad visiškai nesijaudintum, taip nebūna nei vienam vedliui.
– Kaip šunų vedlė nemažai pasiekei, ne kartą atstovavai Lietuvai. Kam tau tie „vaikiški žaidimai“: jaunųjų vedlių mokykla, vaikų treniruotės, stovyklos?
– Kas svarbu pradedančiajam ir vaikui, ir suaugusiajam, jeigu nori sėkmingai pademonstruoti savo augintinį parodoje?
– Šuns demonstravimas jaunųjų vedlių konkurse ir ekspertizės ringe labai skiriasi. Anksčiau jaunųjų vedlių konkurso teisėjai labai vertindavo kuo tiksliau atliktas figūras ir idealiai pastatytą šunį, tačiau dabar, kai visi vedliai, o ypač Lietuvoje, yra labai aukšto lygio – teisėjui gana sunku išrinkti nugalėtojus. Vedlys turi išsiskirti, kartais net parodyti šunį keliais skirtingais būdais, kad jį pastebėtų. Labai svarbu ryšys su šunimi, tik tuomet teisėjas pastebi darnų, gražų duetą, o šuo supranta, ko iš jo reikalaujama. Svarbu žinoti ne tik šuns veislės standartą, nes kiekviena veislė turi jai būdingų bruožų, bet ir gerai pažinti patį šunį, skaityti jo kūno kalbą, juk profesionalaus vedlio tikslas yra išryškinti gerąsias šuns savybes. Pasirodymas ringe turi būti džiugus, juk tai kinologijos šventė, renginys ne tik dalyviams, bet ir žiūrovams.
– Ar vedliui, kuris dirba, artimai bendrauja su dešimtimis šunų, visos šunų veislės yra vienodos? Ar turi mylimą šunų veislę?
– Kiekvienas vedlys turi šunų veisles, kurios jam labiau prie širdies. Kai kurios gražu tik pažiūrėti, su kai kuriomis yra malonu dirbti, o su kai kuriomis – gyventi. Berno zenenhundai yra mano mylimiausia šunų veislė, neiškeisčiau jų į nieką. Šiais metais šeimoje atsirado šiba inu, tokio šuns labai norėjo mano draugas. Manau, kad šiba inu bus tikras iššūkis, niekada nebūčiau pagalvojusi, jog turėsime šunį iš sudėtingosios 5 FCI grupės. Ateityje gal išsipildys dar viena mano svajonė ir mūsų namuose apsigyvens niūfaundlendas.
– Aplankei daug šalių, stažavaisi įvairiuose šunų veislynuose. Kas kinologijos srityje ten kitaip?
– Mano pirmoji kelionė buvo į šunų veislyną ,,MAK kennel” Indijoje. Ten šunų veisimas ir pristatymas parodose yra prestižo reikalas. Kiekviename veislyne dirba po 10 ar daugiau darbuotojų, kurie rūpinasi šunimis. Šunys atvežti tik iš geriausių šunų veislynų, o parodose juos demonstruoja tik vyrai vedliai arba profesionalūs vedliai, atvykę iš kitų šalių. Nors Indijoje labai karšta, parodos vieta pritaikyta, kad šunys jaustųsi gerai, o žiūrovai ateina ne tik pamatyti gražių šunų, bet ir pasifotografuoti su užsienio vedliais.
– Tais pačiais metais dar pabuvojau Italijoje, kur mokiausi kirpti pudelius viename žymiausių ,,Samarcanda” pudelių veislynų.
– Paskui aplankiau Jungtines Amerikos Valstijas ir porą mėnesių mokiausi iš profesionalių vedlių Arial ir Sarah Cucier. Kadangi šios šalies kinologų asociacija (American Kennel Club – Red.) nepriklauso Tarptautinei kinologų federacijai (FCI), tiek šunų parodos, tiek šuniukų kilmės bei kiti dokumentai, reikalavimai – daug kas kitaip nei pas mus. Į parodas šunys atvežami rinkti taškų ir pretenduoti į geriausių JAV šunų titulus. Parodų registracijos kainos labai mažos, tačiau šuns vedlio paslaugų kainos – aukštos, retai kada savo šunį pristato šeimininkas.
– Tavo socialinėje paskyroje – nuotraukos iš viešnagės Japonijoje...
– Tai buvo ilgiausias, sunkiausias, bet labai prasmingai praleistas laikas. Japonijoje stažavausi šunų veislyne ,,Monamour”, kuris užsiima veisimu, teisėjavimu, šunų demonstravimu parodose, treniravimu ir priežiūra. Sužavėjo japonų vedlių atsakingas požiūris į darbą ir kaip jiems svarbu puoselėti šuns sveikatą, rūpintis higiena. Nors Japonijos kinologų asociacija priklauso Tarptautinei kinologų federacijai, jie labiau lygiuojasi į JAV parodų sistemą ir šunų tipažą.
– Ar turi kokį nors šunišką talismaną?
– Manau, kad sėkmę neša kasdienis darbas ir užsispyrimas. Nors... prieš kelis metus tėvai man padovanojo šuns kaulo pakabuką. Laikau jį savo laimės amuletu, jis atspindi mano meilę šunims.
Virtualieji draugai... Kaip vedlė, parodų dalyvė turi šimtus draugų, tačiau pasimatai su jais prabėgomis šunų parodose – ar nesulauki priekaištų, kad tau labiau rūpi šunys, nei žmonės?
Manau, kad facebook’as kinologams yra svarbus. Šiais laikais virtualioje realybėje gana paprasta reklamuotis, susirasti naudingos informacijos, kažko išmokti. Turėdama daug virtualių draugų ne tik stebiu jų veiklą, bet taip pat ir jie sužino apie mano pasiekimus. Galiu sekti mane dominančių veislynų šunis, stebėti vedlių tobulėjimą, grožėtis nuotraukomis iš parodų. Pasitaiko žmonių, kurie klausia, kam tiek draugų facebook‘e, bet jie nenumano, kaip socialiniai tinklai man padėjo įsitraukti į pasaulinį kinologų gyvenimą.
– Laisvalaikis – šunys! O gal – šunys plius kelionės?
– Kinologijos srityje puikiai suderinama ir šunys, ir kelionės. Žinoma, visas mano laikas ir žinių gilinimas yra skirtas kinologijai. Tačiau planuodama parodas, į kurias reikėtų nuvykti, arba veislyną, kurį norėtųsi aplankyti, pasidomiu šalimis, kuriose dar nebuvau. Ten nuvykusi, randu laiko, nors ir kaip esu pavargusi, aplankyti bent vieną įdomią vietą.
– Studijos, šunų parodos, stažuotės. Kas toliau?
– Esu Gyvūnų mokslo studijų ketvirtakursė. Kai baigsiu bakalauro studijas, planuosiu magistrantūrą. Man patinka tiek daug kinologijos sričių, jog dar nežinau, ką pasirinkti. Tačiau tvirtai žinau, jog ateityje taip pat demonstruosiu šunis parodose, veisiu, ruošiu šunų kailį, treniruosiu jaunuosius ir suaugusius vedlius. Galbūt tapsiu šunų teisėja, lektore universitete ar dirbsiu kinologų organizacijoje. Nuo šunų aš niekada nenutolsiu.