Šunų veisėja Julia – apie tai, kuo karantino laikotarpis ypatingas šunų šeimininkams

Šunų mylėtojų renginiai – parodos, įvairios varžybos karantino metu „įšaldyti“. Tačiau, pasidairius po virtualiąją erdvę, kinologų gyvenimas nesustojo: šunų mylėtojai organizavo virtualiąją šunų parodą, dresuotojai vedė nuotolines dresūros pamokas, veisėjai augino „karantininių“ šuniukų vadas. Ko labiausiai per šį laikotarpį pasiilgo šunų mylėtojai? Ir kaip jie elgėsi, jeigu, prieš paskelbiant pandemiją, planavo kergti šunis?

Apie tai kalbamės su ispanų vandens šunų veisėja, hendlere, Vilniaus universiteto tarptautinio verslo studijų absolvente Julia Jershova. Mergina prisipažįsta kiekvieną savaitgalį pagalvojanti: dabar turėjau būti Pasaulinėje parodoje Madride; dabar būčiau pakeliui į Maskvą. Ji vis tikrina parodų tvarkaraščius ir tiki, kad ne viskas prarasta, nors savo namuose dabar ji tikrai turi ką veikti.

– Tavo šuniukai gimė per karantiną. Ar patyrei kokių nors sunkumų, nepatogumų?

– Viskas buvo gerai. Kaip įprasta, mūsų šuniukai gimsta namuose, tačiau dėl viso pikto pasikviečiu veterinarijos specialistę Karoliną Pacaitytę. Tokį svarbu momentą – šuniukų gimimą patikiu profesionalams. Karolina padėjo ir su ankstesnėmis vadomis, padėdavo suporuoti šunis, kai kergėme natūraliai. Vadinu ją šuniukų „krikštamote“. Šunis skiepijame, čipuojame vienoje Vilniaus klinikų, kur visi atpažįsta mūsų „vaikus“. Per karantiną ta klinika dirbo, o registruotis juk visada reikia iš anksto.

– Mažieji „ispanai“ paūgės, reikės atiduoti juos į geras rankas. Ką darysi, jeigu karantinas užsitęs ir būsimi šeimininkai negalės atvykti susipažinti, apžiūrėti vados?

– Paprastai būsimi šeimininkai atvyksta susipažinti su šuniukais, kai pastariesiems bent 4-5 savaitės. Dabar šuniukus socializuojame; kai geras oras, stengiamės išleisti į lauką. Taigi, atvykusieji galės susipažinti su šuniukais lauke. Karantinas jau nebe toks griežtas, bet vis tiek laikysimės saugaus atstumo ir kitų reikalavimų. Daugiau klausimų kyla dėl šuniuko, kuris turėtų iškeliauti į užsienį – laukiame naujienų dėl sienų atidarymo. Neramu, ar pavyks šeimininkams patiems atvažiuoti pasiimti šuniuko.

– Ar mažyliams neprilips „koroninių šuniukų“ pravardė?

– Kai jie gimė, draugai juokavo: bus šuniukų vardai Corona ir Covid (vados vardai pagal veisimo reglamentą šįkart išties turi prasidėti C raide – Red.). Be abejo, šuniukai gavo nesusijusius su virusu vardus, o ateityje, tikiuosi, žmonės prisimins malonesnius, nei pandemija, dalykus. Kadangi šuniukų mama kreminės kailio spalvos, o vizualiai beveik balta (pirmoje vadoje gimė 8 šokolado spalvos šuniukai, o šįkart – 5 balti/kreminiai ir du rudadėmiai – Red.), automatiškai jie tapo blondinais! Vadinu juos vaikais arba blondinais.

– Šuniukų tėtis gyvena Anglijoje. Kaip dabartinių suvaržymų metu pavyko suporuoti šunis?

– Patikslinsiu: mažųjų blondinų tėtis šiuo metu gyvena Airijoje pas hendlerę. Pasirinkome dirbtinį apvaisinimą su atvėsinta patino sperma. Taip atsirado ir pirmoji Goldie vada. Viskas pavyko. Pirmą kartą gal ir buvo neramu, atrodė, būtinai pateksime į tą mažytį nesėkmingų apvaisinimų skaičių. Tačiau rezultatas puikus! Veterinarijos specialistai ir karantino sąlygomis dirbo profesionaliai, esu jiems dėkinga.

– Norint veisti bei pristatyti šunis parodose reikia žinių bei patirties. Mokeisi Italijos, JAV, Vokietijos šunų veislynuose. Ką svarbaus iš ten parsivežei?

– Parsivežiau suvokimą apie atsakomybę. Manau, kad kiekvienas šunų hendleris ir veisėjas ne tik turėtų išklausyti teorines paskaitas, bet ir įgyti patirties šunų veislynuose, stažuotis pas įvairius hendlerius. Tai neįkainojama galimybė pamatyti didžiųjų veislynų ir profesionalių hendlerių pasaulį, susipažinti su legendiniais šunimis. Tose išvykose būna daug darbo ir nuovargio, mažai miego, bet viską atperka nauja patirtis. Italijoje ir Vokietijoje treniravau šunis parodoms, Kroatijoje talkinau veisėjai, JAV gyvenau pas profesionalius hendlerius: tvarkiau šunų kailį per parodas ir tarp parodų, prižiūrėjau, kad viskas vyktų laiku, padėjau išstatyti šunis parodose (per dieną mūsų komanda pademonstruodavo 20-30 šunų). Italijoje dirbau pas šunų veisėjus, kurie dabar man patiki ir atsiunčia savo šunis parodoms. Vokietijoje buvau viename geriausių pasaulyje vokiečių aviganių veislynų, ten kas antras šuo – legenda. Per kelias savaites Kroatijoje sužinojau tiek daug apie ispanų vandens šunis, jog atrodė, kad galvoje vietos niekam kitam nebeliko. O dar vakarai prie arbatos puodelio su 20 metų patirtį sukaupusia veisėja – tie pasisėdėjimai verti milijono! Kas be ko, dar ir patobulėjusi anglų kalba, pažintis su kitų šalių kultūra. Tai galimybė pažinti save kaip asmenybę, išmokti valdyti netikėtas situacijas, tapti savarankiškai.

– Tavo šunų veislės guru – kas jis?

– Tai suomė Marika Fredrikson. Kai „susirgau“ ispanų vandens šunimis, mane sužavėjo jos požiūris į šunų sveikatą. Veisiant pagal vieną kriterijų – grožį – kelias gali būti labai paprastas. Bet kai prioritetas yra šunų sveikata, viskas kur kas sunkiau. Ką darytumėt, jeigu šuo tobulo grožio, beveik idealas, o jo sesė/brolis, kuris gyvena kažkur toli, apie kurį niekas niekada nesužinos, turi kažkokią sunkią genetinę ligą? Atsakymas paprastas: visą šių šunų liniją lauk iš veisimo! M.Fredrikson skiria labai daug dėmesio savo šunų ligų prevencijai, būtent tokie šunų veisėjai ir yra geriausi, jų dėka džiaugiamės sveikais ir gražiais šunimis. Jos išveisti šunys laimėjo virš 60 Europos ir pasaulio čempionų titulų.

– Ką besakytume, parodose laimėti titulai reiškia veisėjo darbo įvertinimą, bemiegių naktų, sėkmių ir nesėkmių „kinologinį kokteilį“, kurio skonį žino tik patys veisėjai. Kas vis dėlto svarbiausia veisiant šunis?

– Šuo yra kur kas daugiau, nei parodose laimėti titulai ar tobulos nuotraukos. Geras veisėjas mintinai žino savo šunų kilmę, gali valandomis pasakoti apie augintinio tėvus ar protėvius. Tai didelė vertybė, tačiau dar svarbiau, kad patyręs veisėjas dalintųsi. Marika Fredrikson yra kaip tik tokia. Ji dalijasi tiek gerais šunimis, tiek savo žiniomis. Sutikau nemažai veisėjų, kurie, nors ir turi gerus šunis ir daug žinių, bet geriausius pasilieka ir nesidalija informacija. Todėl manau, jog veisiant šunis svarbiausia yra kuo daugiau žinoti apie savo šunis, jų kilmę, taip pat bendradarbiauti, perduoti žinias ir patirtį naujokams.

– Ispanų vandens šunys – kodėl? Juk buvai vokiečių aviganių fanė?

– Kai buvau maža, mūsų šeima turėjo vokiečių aviganį, iš vaikystės išlikęs nuostabaus vokiečio aviganio įvaizdis. Šie šunys išliko mėgstamiausia šunų veisle, juos labai myliu ir dabar auginu vokiečių aviganį. Iki apsilankymo Italijoje net nežinojau apie ispanų vandens šunis, ten su jais susipažinau, bet tikroji „chemija“ įvyko, kai, praėjus keliems mėnesiams, Marika man atsiuntė savo šunį Minnie pakeliauti po parodas. Minnie atvažiavo ir pavergė daugelio žmonių širdis. Parodoje visada žinojau, kad po ringo turiu pasilikti laiko pokalbiams su žmonėmis, kurie pastebėjo ją eidami pro šalį. Minnie buvo nepaprasta! Man svarbu, kad su šunimi galėčiau daug ką veikti ir nebijočiau, kad šis pabėgs. Su Minnie „pamiršau“, ką reiškia pavadėlis... Kartu su ja apkeliavome daug šalių ir, svarbiausia, ji nutiesė kelią kitiems ispanų šunims tiek Baltijos šalyse, tiek mano širdyje. Ispanų vandens šunys yra protingi, žingeidūs. Tačiau daugelis, išgirdę žodį „protingi“, galvoja, kad jie savaime viską moka. Taip nėra – jie labai greitai išmoksta, tačiau kaip gerus, taip ir blogus dalykus. Jie gudrūs, tad svarbu nuo pirmų dienų paaiškinti „ispanui“ taisykles. Ispanų vandens šunys mokosi žmonių ir daiktų paieškos pagal kvapą, gelbėja žmones iš vandens, padeda medžioklėje, gano avis, sportuoja agility, obedience, flyball, jie pasitelkiami kaniterapijoje. Jie visada pasiruošę kažką veikti su savo mylimu šeimininku.