Liūdna veislių populiarumo kaina augintinio sveikatai
Brachicefalinis sindromas – tai viršutinių kvėpavimo takų liga, būdinga plokščiasnukiams šunims kaip mopsai, pekinai ir anglų bei prancūzų buldogai. O kalbant apie priežastis, kodėl ši liga pasireiškia būtent šioms veislėms, pranešime žiniasklaidai veterinarijos klinikos „Dr. Vet“ gydytoja Rūta Noreikaitė-Bulotienė ragina atsigręžti į jų veisimo istorijos pradžią.
„Dar prieš prasidedant plokščiasnukių šunų populiarumo bumui, žmonės ieškojo kuo mielesnių veislių, kas dažnai asocijavosi su mažute apvalia galva, didelėmis akimis, putlesniais žandukais ir nedidele, plokščia nosimi. Tam, kad veisėjai pasiektų tokią išskirtinę gyvūnų išvaizdą, būdavo sukergiami itin mažas kaukoles turintys keturkojai. O šiandien pastebime: praėjus kelioms dešimtims metų, plokščiasnukių šunų kaukolės dramatiškai sumažėjo, o nosys taip sutrumpėjo, kad beveik nepaliko vietos normaliems kvėpavimo takams“, – pasakoja veterinarė.
Visgi veterinarijos gydytoja tvirtina, kad didžioji dalis plokšniasnukių šunų šeimininkų nežino tikrosios mielos augintinio išvaizdos kainos, kuri skausmingai kerta per jo sveikatą. Šuo dėl susiaurėjusių šnervių, prailgėjusio minkštojo gomurio bei kitų pakitimų kvėpavimo takuose nebegali normaliai kvėpuoti ir pradeda dusti. Šiais laikais tai yra labai opi problema, kadangi tokių veislių populiarėjimas nemažėjo, o šeimininkų edukacijos šia tema vis dar trūksta“, – teigia veterinarė R. Noreikaitė-Bulotienė.
Riba tarp mielų augintinio savybių ir rimtos ligos
Remdamasi sukaupta patirtimi, veterinarijos gydytoja R. Noreikaitė-Bulotienė pastebi, kad brachicefalinį sindromą lydi simptomai, kurie neretai šeimininkui asocijuojasi su meiliomis augintinio savybėmis, o ne galimais ligos požymiais. Anot jos, vien minėtas kriuksėjimas iki šiol yra viena pagrindinių savybių, pagal kurias žmonės renkasi auginti plokščiasnukių veislių šunis.
„Veterinarijos klinikoje apsilankę šeimininkai nustemba, kai perspėjame, kad jų šuo kriuksi ne iš laimės, o todėl, kad dūsta. Neretu atveju tokia naujiena gali sukrėsti, tačiau tai žinoti ypač svarbu, kadangi su amžiumi negydoma liga gali smarkiai progresuoti. Dėl to siekiame šeimininkus kuo anksčiau supažindinti su galimais sindromo simptomais. Tikime, kad tai padėtų laiku atpažinti ir pačius pirmuosius ligos signalus“, – teigia veterinarė.
Veterinarijos gydytoja išskiria pagrindinius brachicefalinio sindromo simptomus: tai pašaliniai garsai šuns kvėpavimo metu, garsus kvėpavimas, maisto atrijimas ir dusulys po ar netgi be fizinio krūvio. Pašnekovės teigimu, yra labai svarbu kaskart stebėti augintinio kvėpavimą, nes kol liga nėra smarkiai pažengusi, pašaliniai kvėpavimo garsai gali būti girdimi tik po didesnio fizinio krūvio, tačiau vėliau juos galima išgirsti ir šuniui esant ramybės būsenoje.
„Lygiai taip pat šį sindromą gali išduoti šuns miegojimo įpročiai. Pavyzdžiui, šeimininkai dažnai nesureikšmina augintinio knarkimo. Visgi jis neturi knarkti miegodamas. Tai yra pagrindinis ženklas, kad blokuojami kvėpavimo takai. Tuo tarpu jeigu šuo naktimis negali ramiai miegoti arba miega įsikandęs žaislą ar kokį daiktą burnoje – tai ženklas šeimininkui, kad reikia kuo greičiau kreiptis pagalbos“, – sako veterinarijos klinikos „Dr. Vet“ gydytoja.
Kaip gyventi su brachicefaliniu sindromu?
Veterinarijos gydytoja teigia, kad iki šiol plokščiasnukių šunų šeimininkus retai pasiekia informacija apie brachicefalinį sindromą. Tai verčia sunerimti, kadangi, anot jos, laiku nepastebėjus pirmųjų simptomų, sulaukiamos labai skaudžios pasekmės – šuo gali uždusti.
„Liūdna pripažinti, tačiau didžioji dalis plokščiasnukių šunų šeimininkų kreipiasi pagalbos tik tuomet, kai sindromas yra smarkiai pažengęs ir šunelis neišsimiega pats, taip pat neleisdamas miegoti šeimininkui. Toks dusimas tampa dar pavojingesnis vasarą. Tada padaugėja atvejų, kai uždarose tvankiose patalpose palikti šunys būna randami netekę sąmonės, ištikti šilumos smūgio“, – teigia veterinarijos gydytoja.
Visgi laiku nustačius brachicefalinį sindromą, išties galima pasirūpinti šuns sveikata ir pilnavertišku jo gyvenimu. Anot veterinarės, užbėgti už akių šiam sindromui padeda fizinio krūvio testas ir klinikinis bei endoskopinis tyrimai. Tada galima imtis realių veiksmų: vieniems augintiniams gali prireikti medikamentinio gydymo ar operacijos, o kai kuriems, laiku įvertinus ligą, užtenka svorio korekcijos ir fizinio krūvio apribojimo.
„Auginant plokščiasnukį šunį, labai svarbu ne tik užmegzti artimą ryšį su juo, bet ir gebėti įsiklausyti į jo kūno siunčiamus signalus. O svarbiausia nepamirškite – nors brachicefalinis sindromas skamba grėsmingai, skaudžiausių pasekmių išvengsite tik susipažinę su šia liga, jos simptomais ir pasekmėmis. Tai padės pastebėjus pirmuosius požymius suskubti ir pasirūpinti, kad jūsų ištikimas keturkojis draugas būtų sveikas ir dar ilgai džiugintų jus savo draugyste“, – šypsosi veterinarė.