Šunys padovanojo ir šeimą, ir profesiją

Kauniečių pora Eglė ir Egidijus yra vienas iš pavyzdžių, kaip meilė šunims gali padovanoti asmeninę laimę, bendrą šeimos pomėgį ir mėgstamą profesiją. Eglė nuo pat mažens žinojo, kad užaugusi augins bent vieną šunį. Ši svajonė išsipildė su kaupu – Eglės šeima augina du šunis – belgų aviganį Artą ir olandų aviganę Ikseną. Net moters profesija tapo susijusi su šunimis – Eglė dirba Viešojo saugumo tarnyboje kinologe.

„Pradėjusi studijuoti Lietuvos veterinarijos akademijoje, išsikrausčiau iš tėvų namų ir tada įsigijau pirmąjį savo šunį – Berno zenenhundą Fredą. Nuėjau su juo į dresūros aikštelę treniruotis ir prie manęs priėjęs treneris pradėjo klausinėti, kelintas tai mano šuo, gyrė, kad man labai gerai sekasi su juo dirbti. Kai pasakiau, kad tai pirmasis mano šuo, treneris liko nustebęs. Tuo metu jis dirbo tarnyboje ir pasiūlė ateiti pas juos pamėginti dirbti, nes jie ieškojo žmogaus, kuris jaustų šunis, turėtų žinių apie šunų psichologiją ir elgseną. Visas šias žinias įgijau studijuodama akademijoje. Įsidarbinusi tarnyboje labai greitai tapau kinologų vyr. instruktore, o dabar jau esu būrio būrininkė. Visai šiai istorijai jau 10 metų", - sako Eglė.

Eglę su Egidijumi taip pat suvedė šunys. Vyras, įsigijęs šunį, pradėjo lankyti dresūros treniruotes, sportuoti kartu su šunimi. Po kurio laiko dresūros treneris pasiūlė Edgarui kartu su augintiniu pamėginti dalyvauti biatlone, vykstančiame Lenkijoje. Jiems puikiai pasisekė, tad gavo pakvietimą į analogiškas varžybas Olandijoje. Būtent ten jie susitiko su Egle.

„Žinote, kai prieš vestuves svarstai, galvoji, ar tikrai nedarai klaidos, ar tikrai kartu su šiuo žmogumi gyvensi visą gyvenimą… Vieną vakarą sakau Egidijui: „Nesvarbu, kiek vaikų turėsime, kaip mes gyvensime, bet šuo tikrai mūsų gyvenime bus. Tada jis ramiai pridūrė: „Ir ne vienas.“ Jis, galbūt, šio momento neužfiksavo, bet tada aš supratau, kad tai mano žmogus“, – pasakoja Eglė.

Iš tiesų visi šios šeimos artimieji noriai padeda rūpintis šunimis, prižiūrėti dukrelę Emilę, kai tenka važiuoti į tolimesnes varžybas. Pora tokią pagalbą labai vertina ir prasitaria, kai jaučiamas toks šeimos palaikymas – viskas tampa daug lengviau.

„Mes su šunimis praktikuojame daug įvairių sporto šakų. Stengiamės dalyvauti visose rungtynėse, kokios tik būna, visur važiuojame. Šie šunys yra labai aktyvūs, jiems pats didžiausias malonumas dirbti kartu su šeimininku. Jei uždarytume juos voljere, kankintume. Viena iš mums labiausiai patinkančių užsiėmimų – biatlonai. Yra atskiros profesionalų ir civilių kategorijos. Varžybų metu imituojamas nusikaltėlio sekimas, gaudymas. Reikia su šuniu bėgti 10–12 km. Toje trasoje būna įvairių kliūčių, kokios gali būti ir persekiojant tikrą nusikaltėlį. Būna ir vandens telkinys, kurį reikia perbristi, perplaukti. Yra imitacija, kad šuo sužalotas, ir turi jį nešti ant rankų, juk jis tavo partneris! Būna kliūčių lipti, perlipti, peršokti. Vaidinama, kad nusikaltėlis užpuola šeimininką, šuo turi jį sulaikyti. Šiose varžybose dalyvavome ir Olandijoje, ir Belgijoje. Šiais metais pirmą kartą Lietuvoje buvo organizuojamos tokios varžybos", - teigia moteris.

Eglė pasakoja, kad tiek su savo šunimis, tiek su tarnybiniu Bruno elgiasi vienodai, stengiasi visiems skirti daug laiko. Moteris vadovaujasi taisykle, kad kinologo veidu yra jo šuo, kadangi moteris turi net tris keturkojus, jie visi turi būti maksimaliai išauklėti, prižiūrėti, jais visais turi būti vienodai pasirūpinta. Daugelis būtent pagal šunis vertina, kokio lygio specialistas yra kinologas.

„Man būna labai keista, kad labai daug kas Lietuvoje skelbiasi, jog yra specialistai, šunų treneriai, bet kažkodėl jų nesutinku jokiose rungtynėse, o ir jų parengtų šunų nesimato. Būtinai renkantis dresūros mokyklą reikėtų atkreipti dėmesį į tai, ar pats treneris turi šunį, kaip jis elgiasi su juo, kaip šuo dirba. Tik tada gali pasitikėti. O jei neturi šuns, bet stovi ir komentuoja, kaip ką reikia daryti, tiesiog įtartina", - aiškina pašnekovė.

Didžiausia šunų šeimininkų požiūrio problema, kurią pastebi Eglė ir Egidijus, – šunų savininkai neatsakingai veda šunis vienus prie kitų, neatsiklausę kito šuns augintojo, ar jo keturkojis gali žaisti, dūkti su kitais šunimis.

„Mūsų patinai yra dominantai, jie linkę pjautis su kitais patinais. Tad savo šunį pažindinti su jais yra didžiausia klaida. Kiti šeimininkai nė neatsižvelgia į mūsų perspėjimus, pastabas… Šunims geriausia bendrauti su žmonėmis – tik tada jie tampa protingi, socialūs, o kai šunys paleidžiami dūkti vieni su kitais, jie grįžta į gaują. Tai, ką žmogus išmoko, jie pamiršta ir žaidžia gaujoje", - teigia moteris.

Šiuo metu Eglės ir Egidijaus šeima gyvena džiugiomis nuotaikomis – greitu metu šeimos laukia pagausėjimas. Eglė prasitaria, kad jaučiasi absoliučiai rami dėl šunų reakcijos į būsimą vaiką ir yra užtikrinta, kad, jeigu ir kiltų kokių nors problemų, visos jos bus sėkmingai išspręstos.

„Kai laukiausi pirmagimės Emilės, man irgi buvo visokiausių minčių dėl alergijos ir panašiai, bet aš niekada neturėjau nė minties, kad atsisakysiu ir išmesiu šunis, jeigu kils kokia nors problema. Jie yra mano gyvenimo dalis. Kiekviena problema turi skirtingą sprendimą: gal tokiu atveju statyčiau voljerus kur nors kitur, kad nebūtų arti alergiško vaiko ir pan. Šuo nėra vieneriems metams ir per tą laiką gali kilti aibė iššūkių bei problemų, tad reikia pasvarstyti, ar būsi pasiruošęs su tomis problemomis tvarkytis, rasti sprendimus. Tikrai nėra neišsprendžiamų situacijų", - sako Eglė.