Vilija ir jos augintiniai, ko gero, labiausiai laukiama komanda vienoje Kauno mokyklų. Jauna moteris su savo keturkojais pagalbininkais kiekvieną dieną skuba į pamokas, kurių metu neįgalūs vaikai kartu su šunimis mankštinasi, mokosi bendrauti su aplinkiniu pasauliu arba, būdami itin kuklūs, mokosi skaityti. Vyriausiajai vokiečių aviganių mišrūnei Arizonai beveik 10 metų, vokiečių aviganė Vaiper beveik ketverių metų, o jauniausia Drama skaičiuoja pirmus gyvenimo metus.
„Du mano šunys iš „Penkta koja“ prieglaudos. Prieš penkerius metus priglaudžiau Arizoną, kurią šeimininkai atvežė veterinarui užmigdyti, nes ji išpjovė kaimynų vištas. O Drama prie mūsų prisijungė visai neseniai. Man tiesiog reikėjo darbui mažo šuns, rinkausi iš daugelio veislių, bet nuvykusi į prieglaudą pasiėmiau ją. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Mano kolegė, taip pat dirbanti su šunimis, patikino, kad Drama yra stabili, linksma, žmones mylinti kalytė, tad abejonių neliko“, – pasakoja Vilija.
Nuo pat vaikystės Vilija jautė didelę meilę šunims. Kieme su drauge net leisdavo žurnalą apie gyvūnus. Jos ne tik pačios parengdavo žurnalą, bet ir imdavo interviu iš draugų, rengdavo konkursus, netgi įsteigdavo prizus. Po kurio laiko tėvai nusprendė Vilijai nupirkti šuniuką – vokiečių aviganio mišrūną iš vietinio turgaus.
„Nelabai jis buvo panašus į aviganį. Buvo gana didelis šuo, bet trumpų kojų, toks iki galo neužaugęs. Po kurio laiko pradėjau savanoriauti gyvūnų prieglaudoje, nes neturėjau galimybės auginti daugiau šunų. Kai pradėjau studijuoti ir gyventi viena, pasiimdavau gyvūnų laikinai globoti. Vieną dieną priglaudžiau Arizoną. Pas mane ji gyveno vos kelis mėnesius, kai supratau, kad niekam aš jos nebenoriu atiduoti.“
Arizona, prieš patekdama pas Viliją, gyveno pririšta prie būdos, nelabai mokėjo elgtis bute, turėjo daug baimių, sunkiai sutarė su kitais šunimis, bet dresūra ir nuoseklus darbas padėjo visus trūkumus pakeisti. Jauna moteris pusę metų, diena iš dienos, dirbo su augintine, kol ši tapo paklusniu ir draugišku šunimi. Šiuo metu Arizona dirba su neįgaliais vaikais.
„Atėję į pamokas visada primename saugaus elgesio taisykles – kaip glostyti šunį, už ko neimti, kaip jam paduoti skanėstą. Visi pavedžioja šunis ir darome įvairias estafetes. Vaikai ir tarp bokštelių vingiuoja kartu su šunimi, ir tiltelį padaro, o šuo pralenda... Įvairiausius pratimus, kuriems šiaip motyvacijos jie neturėtų, bet, kai yra šunys, jie labai nori, laukia ir džiugiai eina į pamoką. Taip pat šunys padeda jiems lavinti socialinius įgūdžius, bendrauti tarpusavyje, atlikti kartu komandinę užduotį.“
Visai neseniai Vilija su augintiniais prisijungė prie kitos iniciatyvos – „Skaitymai šunims“. Šios pamokos skirtos sveikiems vaikams, kuriems tiesiog sunkiau sekasi skaityti, kurie dar tik mokosi tai daryti. Šuo ir šioje veikloje motyvuoja, juk keturkojis nesityčioja, nepertraukinėja, netaiso – tiesiog ramiai klauso.
„Tokioms pamokoms skirtas šuo turi būti neagresyvus, turi norėti bendrauti su žmonėmis, turi būti valdomas, klausyti komandų, atsargus, nešiurkštus. Nėra universalaus šuns, tinkančio visiems vaikams. Vienam tinka vienas šuo, kitam – kitas. Vaikams, kurie bijo šunų, baimę nugalėti padeda Arizona – ji labai rami, patikima, išlaikyta. Aktyviems vaikams tinka Vaiper – ji staigi, judri, moka daug komandų ir triukų. Kitiems vaikams labiau tinka mažas šuniukas, didelio jie prisibijo. Iš dalies todėl auginu net keletą šunų. Taip pat svarbu suprasti, kad tokia veikla yra didelis psichologinis krūvis šuniui, jie nuo jos pavargsta, todėl mes su kolegomis šunis dažnai keičiame, kad jie nepervargtų.“
Jauniausia komandos narė Drama iškart išsiskiria savo aktyvumu ir smalsumu. Jai patinka bendrauti su žmonėmis, būti dėmesio centre. Vilija pasakoja, kad toks augintinės entuziazmas labai praverčia mokant ją dresūros ar triukų, su ja lengva dirbti. O Vaiper buvo didžiulė Vilijos svajonė, kurios teko laukti ne vienus metus.
„Jos laukiau porą metų – buvau nusižiūrėjusi „Laukinės vilkauogės“ veislyną, man labai patiko jo šunų genetika ir veisėja Živilė Čepulienė. Kai gimė vada, aš dar neplanavau įsigyti šuns, bet sužinojusi, kad tai paskutinė man patikusios kalytės vada, nusprendžiau, jog privalau įsigyti jos palikuonį. Labai smagu, kad tokį mano sprendimą palaikė ir širdies draugas Tomas.“
„Pradžioje veisėja norėjo, kad auginčiau Vaiper bendrasavininkystės principu – tai toks susitarimas, kai veisėjas dalyvauja šuns gyvenime. Šuo gyvena pas šeimininką, jie dalyvauja parodose, egzaminuose, šuo yra kergiamas, o šuniukai priklauso veislynui. Toks susitarimas turi tam tikrų reikalavimų, o aš norėjau jo darbui su vaikais. Po ilgų pokalbių Živilė įsitikino, kad aš tikrai tinkamai pasirūpinsiu šunimi ir suteiksiu jam visa, kas geriausia.“
Vilija, Vaiper, Arizona ir Drama žino ne vieną įkvepiančią istoriją, įrodančią, kad šunys turi daug teigiamos įtakos neįgalių vaikų savijautai.
„Kartą buvo vienas berniukas silpnaregių ir autistų mokykloje, kuris turėjo švarių rankų poreikį, jam nepatikdavo, kai rankos kiek išsipurvindavo. Mes jam davėme skanėstą, šuo aplaižė rankas ir vaikas labai nemaloniai jautėsi, norėjo nusiplauti, nors galimybės nebuvo. Jis net verkti pradėjo, jau turėjo prasidėti pykčio protrūkiai. Tad mes priėjome su Vaiper ir jam tariau: „Ji moka skaičiuoti, ar nori pažiūrėti.“ Jis ėmė valytis ašaras, susidomėjo. Ant letenėlių Vaiper ėmėme dėti skanėstus, kurių ji negalėjo valgyti. Galiausiai berniukas uždėjo 24 skanėstus. Tada jis pasakė komandą „niam niam“, šuo suėdė viską, ką turėjo, o vaikas pamiršo tas rankas, atsiprašė mokytojos už savo elgesį ir pasakė, kad rankas nusiplaus vėliau. O kitą kartą jis norėjo mus nupiešti, bet aš pasakiau, kad už tai jis turės duoti šuniui skanėstą. Nupiešęs jis pats priėjo ir paprašė duoti šuniui skanėstą.“
„Taip pat yra viena mergaitė, kuri labai bijo šunų. Bijo kontakto, liesti, kai ją uosto, duoti skanėstą. Su ja irgi pradėjome nuo skaičiavimo – ji bandydavo užmesti skanėstą ant letenos per atstumą, bet jis vis nukrisdavo, todėl turėdavo pasitaisyti. Kiekvieną kartą mes bandydavome pagerinti rekordą. Kartą susitarėme, kad skanėstus sudėliosime ant jos kojų, o Vaiper suės. Iš pradžių labai bijojo, bet galiausiai sutiko. Vėlgi pavyko užmegzti kontaktą.“
Kontakto užmezgimas su šunimi tokiems vaikams didelis žingsnis pirmyn, tad net mažiausios smulkmenos ir progresas itin svarbūs. Vilija pasakoja, kad pamokų metu ji lieka antrame plane, visą darbą atlieka jos prižiūrimi augintiniai. Moteris tiki, kad šunys gali atverti kelią į kiekvieno vaiko širdį. Per kelerius veiklos metus Vilija pastebėjo, kad mokyklų ir darželių požiūris į šunis bei pamokas su jais tapo kur kas palankesnis.
Vilija pasakoja, kad neseniai vyko dešimtokų kalbėjimo įskaita ir ji su Arizona buvo pakviestos joje dalyvauti. „Tai turbūt buvo pirmasis Lietuvoje šuo, dalyvavęs egzamine. Mes atėjome tam, kad vaikai nesijaudintų, kad sukurtume teigiamą emociją. Šuo laisvai vaikščiojo po klasę, kiti jį glostė, davė skanėstų. Ji ateidavo ir prie kalbančiųjų, kuriems sekdavosi prasčiau arba kurie labai jaudindavosi, ir atsiguldavo šalia“, – teigia ji.
Pokalbio pabaigoje Vilija prasitaria, kad auginti šunį yra didžiulė atsakomybė, kurią privalo prisiimti tėvai, bet augintinis namuose vaikui suteikia daug komforto, išmoko atsakomybės, padeda pažinti pasaulį, o veikla, susijusi su šunimis, gali tapti pomėgiu, atbaidančiu nuo betikslio šlaistymosi gatvėmis su neaiškiomis kompanijomis.
Užsakymo nr.: PT_74651114