Ką daryti ir, apskritai, ar kas nors daroma, kad tokių nelaimingų atvejų būtų kuo mažiau. Taip, daroma, bet reikia dar didesnių visuomenės pastangų. O tos pastangos reiškia ne tik tinkamą šunų socializaciją ir dresūrą, bet dar labiau – visuomenės švietimą.
Tik ar pakanka švietimo ir ar visada tai veikia? Pasiremkime kitų šalių statistika.
Pasaulyje gerai žinoma šveicarų „Prevent-A-Bite“ programa, kuomet pradinėse klasėse vedamos trumpos pamokėlės apie saugų elgesį su šunimis. Ir iškart įdomioji statistika – tik 9 proc. šias pamokėles lankiusių vaikų vėliau pateko į nemalonius incidentus su šunimis.
Lietuvoje tokios statistikos neturime, tačiau iš mokytojų ir vaikų tėvų atsiliepimų žinome, kad tokio švietimo labai reikia. Ir tai naudinga ne tik vaikams, bet ir šeimoms. O jeigu šeimoms, tai ir visai bendruomenei, tvirtina Lietuvos kinologų draugijos Mokymo centro komanda, vykdanti įvairaus pobūdžio švietimo projektus. Pradedant tinkamu šuns pasirinkimu, baigiant atsakomybe už gyvūnų gerovės pažeidimus.
Jei grįžtume prie „Prevent-A-Bite“ statistikos, 79 proc. Šveicarijos pradinukų, kuriems mokykloje niekas nevedė saugaus elgesio su šunimis užsiėmimų, nukentėjo nuo šunų.
Dar vienas įdomus tyrimas, atliktas Jungtinėse Amerikos Valstijose – „Be Aware, Responsible and Kind“ aprėpė 500 vaikų (6-9 m.). Vaikai skaitė knygutes, žiūrėjo filmukus, žaidė teminius žaidimus apie saugų bendravimą su naminiais gyvūnais augintiniais. Nors mokinukai su tikrais šunimis užsiėmimų metu nebendravo, jie puikiai išmanė tinkamo elgesio su šunimis taisykles.
Kitas sėkmingas projektas – „Delta DogSafe Program“ (Australija) buvo skirtas 3-5 m. vaikučiams. Mažyliai buvo supažindinti su šunų nuotraukomis, paveiksliukais, kūrė lėlių (šuniukų) spektaklį, kaip elgtis su šunimis.
Dalyvavę šiuose užsiėmimuose mažyliai taip pat elgėsi su gyvūnais tinkamai, jiems lengviau buvo suprasti šuns elgesį nei tiems, kurie nelankė panašių mokymų.
Ką sako šie pavyzdžiai? Visos edukacijos formos yra geros, viskas naudinga, nors, žinoma, niekas nepakeis tos laimės, nuostabos ir džiaugsmo, kai pas vaikus į klasę ateina keturkojis „mokytojas“ – šuo.
Ir vis dėlto, ar dėl liūdnos apkandžiojimų statistikos kalti išdykėliai vaikai? Kalti neišauklėti šunys? Kas vis dėlto kalčiausias?
Švietėjiška patirtis rodo, kad net visai nedideli vaikai pajėgūs suprasti tinkamo elgesio su gyvūnais taisykles, ši patirtis išlieka ilgam, kartais net visą gyvenimą.
Tačiau juk užsiėmimuose mokykloje vaikai bendrauja ne su savo šeimos ar pažįstamų, bet su svetimais šunimis. Ir visą pamokėlės laiką juos stebi užsiėmimo vedėjai bei mokytojai.
Užtat negailestinga statistika rodo, kad su šunimi žaidžiantys vaikai yra sužalojami tuomet, kai šalia nėra suaugusiųjų. Nėra tų, kas turi būti atsakingas už šuns elgesį.
Lietuvos kinologų draugijos Mokymo centro komanda prašo tėvų:
• kalbėkitės šeimoje apie gyvūnų gerovę, pagarbą gyvoms būtybėms, žmogaus pareigas ir meilę gyvūnams augintiniams;
• nepalikite vaikų vienų su šunimi ir kitais gyvūnais augintiniais, neleiskite su jais žaisti šiurkščių, triukšmingų žaidimų;
• neleiskite vaikams lipti ant šuns, užsigulti šunį, kišti pirštus į gyvūno ausis, nasrus, akis, tampyti uodegą, liesti letenas – gyvūnai nėra žaisliukai;
• paaiškinkite, kodėl negalima trikdyti šuns, kai šis miega, ėda, saugo savo šuniukus ar mėgstamą žaislą, kauliuką;
• neskelbkite internete savo vaiko ar jo draugų netinkamo elgesio su šunimi nuotraukų (užgulę šunį, aprengę žmonių drabužiais, papuošę aksesuarais);
• mokykite vaikus „skaityti“ šuns kūno kalbą, gyvūno siunčiamus signalus. Kartu su savo vaikais mokykitės šuns kūno kalbos – tai nepaprastai įdomu ir labai naudinga.