Šuo tempia pavadėlį, valgo šiukšles ir neateina kviečiamas: dresuotoja parodė, kaip vedžioti šunį be chaoso

Kai einame pasivaikščioti su šunimi, kas ką vedžioja – mes šunį, ar šuo mus? Nors daugybė šunų šeimininkų galvoja, kad tai jie išsiveda savo augintinį pasivaikščioti, šunų dresūros mokyklos „Great Pet“ įkūrėja ir dresuotoja Ana Menčiūnienė įvardija tris ženklus, kad situaciją vis tik kontroliuoja jūsų šuo. Dažnas šuns šeimininkas žino, ką reiškia, kai šuo nuolat tempia pavadėlį ar čiumpa į nasrus visas šiukšles, kurias sutinka savo kelyje, o pašauktas vardu – nereaguoja. Kaip suvaldyti visą šį chaosą, kalbėjomės laidoje „Duok leteną“.

Šunų dresūros mokyklos „Great Pet“ įkūrėja Ana Menčiūnienė nurodo, kad yra trys pagrindinės problemos, su kuriomis dažniausiai tenka susidurti šunų šeimininkams.

„Pirmoji problema yra negebėjimas atsišaukti pagal komandą. Šeimininkai skundžiasi, kad šuniukai neatsišaukia, pavyzdžiui, jeigu paleidžia pažaisti su kitais šuniukais ir kviečia – šuniukas nieko negirdi, laksto ir nebeateina. Arba, pavyzdžiui, pamatė kažką įdomaus, nubėgo, uosto kažką, ir, vėlgi, girdi komandą, bet į ją nereaguoja“, – sako dresuotoja.

Antroji problema, su kuria taip pat dažnai susiduria šunų šeimininkai – pavadėlio tempimas.

„Labai daug šuniukų, kurie nemoka vaikščioti gražiai, tempia šeimininką į visas puses, uostinėja žemę, veržiasi prie kitų šunelių, veržiasi prie žmonių. Ir trečioji problema yra šiukšlių rinkimas pasivaikščiojimų metu. Tai irgi pakankamai dažna“, – sako A. Menčiūnienė.

Šuo nereaguoja į savo vardą: ką daryti?

Taigi, pažiūrėkime iš arčiau į pirmąją problemą, kuri apkartina pasivaikščiojimą su šunimi – šuo ne visada sureaguoja, kai yra kviečiamas. Ką galime padaryti, kad šuo nedvejodamas atbėgtų vos tik išgirdęs savo vardą?

Pasak A. Menčiūnienės, pirmiausia šuniukas turi tikėtis iš šeimininko kažko gero. Tam, kad augintinis norėtų pas jus ateiti, reikėtų pradėti jį mokyti su skanėstais, kurių jis tikrai nori. Svarbu, kad mokymosi metu šuo nebūtų prisivalgęs, nes tada net ir skaniausiais paskatinimas bus neveiksmingas.

„Pasiimame šuniuko pusryčius, vakarienę arba kažkokius labai mėgstamus skanėstus, išeiname į lauką, parodome jam, kad turime tuos skanėstus, ir tuomet galime pradėti mokyti atsišaukimo. Pavyzdžiui, parodžius skanėstą, greitai traukiamės nuo šunelio ir laikome skanėstą jam priešais nosį. Šunelis bėga link mūsų ir mes jį apdovanojame skanėstu. Tuos veiksmus kartojame tol, kol pas šunelį nesusiformuoja įprotis reaguoti į atsišaukimo komandą arba į vardą“, – moko dresuotoja.

Norint pasiekti gero rezultato, svarbu įsidėmėti – jokiais būdais negalima šuns barti, pavyzdžiui, jeigu jis atsišaukia tik po tam tikro laiko. Tokiu atveju šuo vietoje apdovanojimo gauna bausmę, todėl ateityje taip pat neskubės reaguoti į savo vardą.

Pasivaikščiojimas be pavadėlio tempimo irgi įmanomas

Dažnas šuns šeimininkas pažįsta tą jausmą, kai pasivaikščiojimo metu šuo tempia pavadėlį į visas puses ir bando mus nutempti ten, kur visai nesinori eiti. Nors tai erzina, dažnas tiesiog įpranta, o iš tiesų galėtų visai nesudėtingai to išvengti, jei suprastų, kodėl gyvūnas taip elgiasi.

„Tam, kad šunelis netemptų pavadėlio, mes turime jam parodyti, kad būti šalia šeimininko yra gerai, o buvimas šalia šeimininko jo netempiant yra apdovanojamas. Pirmas dalykas – šalia savęs pakankamai dažnai šunį apdovanoti skanėstais.

Kitas svarbus dalykas – reikia suprasti, kad šuo reaguoja į pasekmes. Pavyzdžiui, jeigu šunelis tempia pavadėlį, skubina, o šeimininkas eina iš paskos, kai pavadėlis yra įtemptas – šuo išmoksta, kad kuo stipriau aš tempiu, tuo greičiau šeimininkas juda iš paskos. Tai reiškia, kad tempimas kaip ir apsimoka, aš galiu pagreitinti šitaip savo šeimininką ir nueiti ten, kur man reikia. Šuo pradeda įprasti prie tokios schemos, kad aš tempiu – šeimininkas eina“, – sako A. Menčiūnienė.

Dvi naudingos komandos „šiukšlių gurmanams“

Na ir trečioji, bet ne mažiau erzinanti pasivaikščiojimų problema – šuo nori ragauti viską, ką baisaus randa savo kelyje. Šeimininkas natūraliai gali norėti griebti radinius šuniui iš nasrų, tačiau dresuotoja pažymi, kad problemą reikėtų spręsti kitaip.

„Žinokite, čiupti tikrai nereikėtų, nes šunelis greičiausiai stengsis kuo greičiau suvalgyti tai, ką pačiupo, jeigu mes iš jo tai atiminėsime. Būtų gerai išmokyti šunį komandos „palik“, o taip pat išmokyti šunį imti kažką nuo žemės tiktai su leidimu. Pavyzdžiui, įvesti tokį žodį, kaip „galima“. Jeigu šuniukas supranta, kas yra galima, tuomet, neišgirdęs komandos „galima“, jis jau nebekilnos nuo žemės visokiausių dalykų“, – sako A. Menčiūnienė.

Dresuotoja pažymi, kad mokytis šių komandų geriausia patiems suformuojant dresūrai tinkamas situacijas, o ne paliekant augintinį aplinkoje, kurioje daug visokiausių šiukšlių.

„Pirmiausia reikėtų padirbėti lauke su komandos formavimu, kad jis įprastų prie žodžio „palik“ ir prie žodžio „galima“, suprastų, ką tai reiškia. Tada jau galima pradėti laisvesnius pasivaikščiojimus. Be abejo, mokymosi proceso metu šuo gali kažką pakelti – tuomet vėl prasideda ta kova, atiminėjimas, ir šuniukas nori kuo greičiau suvalgyti tai, ką rado“, – įspėja ji.

Dažniausia klaida – kantrybės nebuvimas

Išmokus šių komandų, pasivaikščiojimai su šunimi taps kur kas lengvesni. Tik nepamirškite pavadėlio, kuris, tinkamai parinktas, taip pat prisidės prie to, kad vaikščiojimas su šunimi nekeltų jokių sunkumų. Dresuotojos paklausėme, į ką svarbiausia atsižvelgti renkantis pavadėlį.

„Pavyzdžiui, jei šunelis moka gražiai vaikščioti, fleksas yra puikus pavadėlis, nes jis gali leisti šuniukui kažkur prieiti, grįžti pas jus, jisai susitraukia, išsitraukia. Bet jeigu šunelis yra labai stiprus, tempimo mokymui flekso tipo pavadėlis nelabai tinka. Geriau pasiimti paprastą pavadėlį. (…) Šuniukas turi suprasti, kad jis juda link tikslo ir juda į priekį tik tada, kai pavadėlis yra atleistas. O flekso tipo pavadėlis praktiškai visą laiką yra įtemptas, todėl pamokyti tokio pavadėlio atleidimo ir atsipalaidavimo su fleksu būna pakankamai sudėtinga“, – pavadėlių skirtumus įvardija A. Menčiūnienė.

Dalis šunų šeimininkų, mokydamiesi vedžioti augintinį, neišvengia įvairių klaidų. Paklausta, kokių klaidų nedaryti, jei norime išmokti tvarkingai vaikščioti su šunimi, dresuotoja pirmiausia atkreipia dėmesį į šeimininko kantrybę.

„Dažniausia klaida yra kantrybės nebuvimas. Vis dėlto, šuniukai mokosi ne taip greitai, kaip mes norėtume. Mums reikia įdėti į tai pastangų. Galėčiau palyginti tai su vairavimo pamokomis. Patys to mokomės apie du mėnesius, kad išmoktume teisingai vairuoti ir suprastume, kas vyksta. Lygiai tas pats yra su šuneliais. Jeigu mes pabandėme tris, keturias, penkias dienas, o mums kažkas nesigauna, tai nereiškia, kad šitas metodas neveikia. Tai reiškia, kad tiesiog reikėtų įdėti šiek tiek pastangų, nubrėžti sau tikslą ir laikytis tų kriterijų.

Jeigu mes norime, kad šuniukas netemptų ir eitų laisvu pavadžiu, mes visą laiką stengiamės, kad tas pavadėlis būtų laisvas. Nejudame iš paskos šuneliui, kuris tempia, arba apsisukame ir einame į kitą pusę, arba skatiname kuo dažniau prie savo kairės kojos. Nepasiduodame labai greitai, nes šuniukui irgi reikia laiko tam, kad išmoktų gražaus ėjimo“, – sako A. Menčiūnienė.

Daugiau įdomių istorijų apie augintinius ir patarimų apie jų priežiūrą – laidoje „Duok leteną“ šeštadieniais 9:30 val. per „Delfi TV“.

Visus laidų įrašus galite pamatyti čia.