Piešiant Žirnį – tik geriausios emocijos
Vasario mėnesį Markučių dvaro muziejuje dalininkės piešinius gali išvysti visi norintys, o parodos autorės teigimu, jau nuo pat atidarymo piešiniai sulaukė didžiulio dėmesio – kai kurie jau rezervuoti ir po parodos iškeliaus į naujus namus. Tiesa, tai nėra pirmoji A. Kleizaitės paroda, kurioje menininkė pavaizdavo savo augintinį Žirnį. Derėtų pastebėti, kad ir ne paskutinė – dailininkė žada į meno ir Žirnio pasaulį susidomėjusius entuziastus pakviesti ir ateityje bei atvirauja, kad jau dabar vyksta kūrybinis procesas. O šįkart muziejuje – dešimtys, o galbūt ir šimtai, įvairiausių eskizo tipo, linijiniu stiliumi pieštų Žirnio paveikslėlių, kuriose užfiksuota pastarojo kasdienybė.
„Naudojau anglies pieštuką – jis mano labai mėgstamas, nes man patinka paprasti dalykai. O lėkštutės atsirado vėliau, kai aš pati susirgau koronavirusu. Buvo labai įdomi istorija. Ruošiausi Žirnio parodai dirbtuvėje, jos atidarymas turėjo būti už trijų dienų, bet aš pasijutau labai prastai ir pasidariau testą, jis buvo teigiamas, tad teko sėdėti namuose ir nukelti atidarymą. Galvojau – tai ką čia man dabar veikti? Paskambinau draugei ir sakiau: tu žinai, gal galėtum man atvežti keramikai skirtų flomasterių? Taip pradėjau ant lėkštučių piešti šuniukus.
Juk yra dekorai su šuniukais, su kačiukais – visokie. Tai man visai patiko. Gavosi kitokia stilistika. Pati lėkštutė kaip objektas duoda savo stilių ir tu prie to turi prisitaikyti. Be to, šuniukams labai tinka – jie juk mėgsta valgyti ir žaisti, o Žirnis mėgsta valgyti iš žmonių lėkštės. Aš jam netgi esu padariusi profesionalią lėkštę, išdegtą tikrame keramikos pečiuje, kurios nėra parodoje. Iš tos lėkštės jis savaitgalį gauna barankytes arba sausainius. Jis dar turi vieną tokią žmonių lėkštutę, labai gražią, tokią „princesišką“, iš kurios jam labai patinka valgyti, jis labai labai ja džiaugiasi“, – pasakoja parodos „Žirnis ir jo pasaulis“ autorė.
Dar vienas įdomus parodos elementas – Žirnis ant penklinės lapo. Tai, pasak menininkės, taip pat turi tam tikrą reikšmę.
„Man tikrai labai patinka muzika ir aš ją labai myliu, bet niekada neturėjau laiko išmokti ir tuo užsiimti. Šuniukus ant penklinės pradėjau piešti todėl, kad kažkaip pakliuvo į rankas penklinės sąsiuvinis ir tada aš prisiminiau, kad yra toks „Šuniukų valsas“, kurį visi moka pagroti pianinu, tai pagalvojau – o, gali būti muzika iš šuniukų, kad jie kaip natelės, nes jie gi kaip muzika, kaip gėlės: duoda daug pozityvių emocijų, padeda gyventi“, – šypteli dailininkė.
Parodos vieta taip pat nėra atsitiktinė. Menininkė pasakoja, kad pakviesta muziejaus apžiūrėti erdves, ji kaipmat sutiko čia pristatyti savo kūrybą, nes dvaras yra ta vieta, kurioje šuniukams būti labai tinka.
„Dvaruose šeimininkai ir tie žmonės, kurie čia gyveno, turėjo daug šunų. Tai man atrodo čia labai tinka šuniuko paroda ir čia pat yra didžiulis parkas, kas irgi yra šuniukų dalykas. Tai viskas taip ir įvyko. Žirnio visai nebloga karma, nes jo paroda pati pasidaro ir man nereikia dėti labai daug pastangų, ieškoti patalpų, kur galėčiau eksponuoti. Tiesiog viskas ima ir įvyksta“, – atvirauja A. Kleizaitė.
Paklausta, ar piešiant Žirnį kūriniuose atsispindi ne tik šunelio emocijos ir kasdienybė, bet ir pačios dailininkės patyrimai, kurie ne visuomet gali būti teigiami, parodos autorė aiškina, kad piešiant augintinius transliuojamos tik pozityvios emocijos. Pasak jos, kitaip ir būti negali.
„Į savo kūrinius vis tiek visada savęs kažkiek įdedi, tik nežinau, kiek emocijos, matyt emocija yra vis tiek piešiny – iš to, ką tu padarai, ką tu nupieši ir kaip tu nupieši. Tai ji atsiranda labiau iš ten, o ne iš to, kas mano viduje. Bet to, kai tu pieši savo šunį, kokia tau gali būti bloga diena? Negali. Jeigu nori pasigerinti dieną, tai pasiimi priemones ir pieši arba fotografuoji savo šunį, katiną, papūgą ar ką tu ten turi. Aš net turiu tokių draugų, kurie, kai naršo telefone, jie naršo tik šuniukus, nes tai suteikia labai daug teigiamų emocijų, dėl to ir šunys, juk, yra ir terapeutai, ir vedliai, kurie padeda žmonėms, jų sveikatai ir taip toliau. Tai va, tai emocija yra gera arba tu gali ją pasikelti, piešdamas į gyvūną“, – atskleidžia dailininkė.
Žirnis – ištikimiausias dailininkės palydovas
Kaip pasakoja parodos autorė, Žirnis jos gyvenime atsirado netikėtai. Tiesa, ji visą gyvenimą mylėjo šunis, vaikystėje jų augino ne vieną, tačiau Žirnis į jos pasaulį atėjo to visai nesitikint.
„Aš norėjau šuns ir visi žinojo, kad aš norėčiau turėti šunį, kad man labai patinka, aš juos labai myliu. Pažįstamo aktoriaus Vytauto Kontrimo kalytė Pupa atsivedė šuniukų ir kažkaip per bendrus pažįstamus gavau pasiūlymą vieną pasiimti, sutikau. Bet aš buvau išsirinkusi visai kitą šunį, tokią baltą kalytę, su tašku ant kaktos, tokią tarsi indę. Atėjau apžiūrėti šuniukų, kviečiau ją ateiti pas mane, bet ji nėjo – užsisuko kaip karalienė ir nuėjo į šoną.
O šitas (Žirnis), ropšt, ropšt, ropšt, užsiropštė man ant kelių, atsigulė ir guli. Ir aš sakau: ėė, bičas, kaip čia suprasti? Ir sako man Vytas: tai reikia suprasti tiesiogiai. Va taip ir buvo. O prieš važiuojant pažiūrėti tų šunelių, mano sesė paskambino telefonu ir sako: tik neimk to, kuris gimė paskutinis vadoje ir kuris dydžiu mažiausias. Tai jis ir paskutinis vadoje, ir dydžių mažiausias, ir pats dar užsilipo man ant kelių“, – juokiasi pašnekovė.
Kaip teigia menininkė, augintinio vardas buvo aiškus iškart – mamos Pupos garbei jis tapo Žirniu: „Kai aš jį paėmiau dviejų mėnesių, jis tikrai buvo tokia kruopa, mažiukas, mažiukas.“
Mėgstamiausia Žirnio veikla, kuri daugiausiai ir atsispindi menininkės parodoje, – gulėti ant lovos aukštyn kojomis: „Aš vadinu tai „Šunelių Amerika.“ Kaip pasakoja dailininkė, Žirnis ne tik turi savo mėgstamas veiklas, bet ir išraiškingą charakterį.
„Jis geras šuniukas, bet ne visus šunis ir žmones prisileidžia. Jis turi tokią savo atranką, labai moka apsibrėžti teritoriją, bet, turbūt, visi šuniukai moka ir mums reikėtų to pasimokyti iš jų. Jis jau žino, kur čia jo, tai jau ten tu geriau ir nelįsk. Jaunas jis buvo nenuorama, labai didelė. Mano sesė vieną kartą net yra jam davusi mėtų arbatos. Sakė: aš jam duosiu mėtų arbatos, kad jis nusiramintų. Aišku, tai nepadėjo. Jis buvo tikrai toks baisus draica ir labai aktyvus šunelis. Ir dabar dar aktyvus, jis tikrai ryte dar žaidžia. Kai rytais mes grįžtam iš lauko, jis prasibėga pro namus visaip juokingai, pamėtom jo žaislus, kuriuos jis turi“, – savo kasdienybe gyvenant su Žirniu dalijasi A. Kleizaitė.
Paklausta, ar Žirnis krečia šunybes ir turi blogų savybių, A. Kleizaitė pasakoja, kad vienas iš blogesnių Žirnio bruožų – noras nuolat loti.
„Jis yra iš tų lietuviškų paprastų gatvės šunų, tai jie labai gerai moka loti. Jis mato par langą varną ir ant jos loja, jei mato kažkokį kitą paukštį – loja ant to kito paukščio. Ir dar jis ką daro, kas tikrai man nepatinka, tai kai einame į lauką laiptais žemyn, jis visą kelią loja. Ir aš jam sakau: Žirni, nesakyk visiems, jie neturi žinoti, gali būti ir paslapčių. Bet jis vis tiek loja“, – juokiasi Žirnio šeimininkė.
Visą pokalbį su dailininke Aušra Kleizaite žiūrėkite laidoje „Duok leteną“.