Takis ir Zoja – du likimo nuskriausti šuneliai: sunku patikėti, kokie žiaurūs gali būti šeimininkai

Šunys mus myli besąlygiškai, tačiau ne kiekvienas šeimininkas jiems moka atsakyti tuo pačiu. Todėl prieglaudose vos telpa nuskriausti, palikti ir apleisti keturkojai. Kiekvienas jų turi vis kitokią liūdesio kupiną istoriją, kaip tapo niekam nereikalingas. Šįkart kviečiame susipažinti su gyvūnų namų „Vizgis“ gyventojais Zoja ir Takiu, kurie nepraranda vilties rasti mylinčius šeimininkus.

Zoja

Nepasakysiu nieko naujo, kasdien viskas per tą patį. Kasdienybe tapę žmonių pasiaiškinimai, priežastys, istorijos. Esmė ta pati, tik kaskart kitokie žodžiai ir kaskart kita įskaudinta ir išduota širdis. Kaip bebūtų pikta, bet tokie žmonės mes esame. Kai nieko švento nebelieka, galime padaryti bet ką, bet kaip ir bet kam. Ir visai nesvarbu, ar tai kitas žmogus, šuo ar katė. Tiesiog susideda gyvenime kitokie siekiai, dažniausiai tai būna garbė ir materiali gerovė. Bet juk tai – taip laikina ir tuščia, bet retas apie tai galvoja.

Zoja žino, apie ką aš čia kalbu, žinau, jog žino, matau, gebu skaityti iš akių, tikiu ir Jūs tą matote.
Gyveno Zoja nepriekaištingą šunišką gyvenimą, gerąja prasme. Kai žmogus ir šuo – geriausi draugai. Kai Zojos vieta buvo greta žmogaus, ji gyveno tiesiog žmogaus gyvenimą. Ne būdoje, ne voljere, ne dideliame kieme, bet šalia žmogaus. Bet Zojos šeimininką ištiko nelaimė, jo nebėra namuose. Jo trapi gyvybė vis dar mūsų žemėje, bet tai nieko jau nebereiškia, nes į namus jis jau niekada negrįš – taip, kaip negrįš ir Zoja.

Šuo, išgyvenęs devynerius metus prie žmogaus, savo namuose staiga tapo kliūtimi ir nereikalingu daiktu. Daiktu, kuris kliūna savo buvimu, kliūna, nes gyvas. Bet ką jai daryti, juk gyva į žemę nesulys.

Zoja šiuo metu gyvena „Vizgis“ gyvūnų namuose ir nesupranta, kodėl ir už ką pažįstami žmonės ją čia atvežė ir paliko. Išvežė iš savų namų, kuriuose dar tvyro mylimo šeimininko kvapas, kuris ją ramino ir guodė. Dabar Zoja visiškai viena, aplink kiti šunys, kiti žmonės, kita aplinka, jokio pažįstamo kvapo, viskas svetima. O kaip beprotiškai baisu ir neturi prie ko priglusti, nes nieko nepažįsti ir nieko nežinai.

Zoja jaučia didelį nerimą, baimę. Žinau, senųjų namų ir mylimo šeimininko mes nesugrąžinsime, bet galbūt atsiras žmogus, kuris privers Zoją vėl patikėti žmogumi. Kuris vardan materialių dalykų jos niekada neatsisakys, kuris vertins ją, ne kaip augintinį, o kaip sau lygiavertę gyvenimo draugę.
Galima būtų rašyti ir rašyti, koks santykis turėtų būti šuns ir žmogaus. Bet... Kas žino – supranta, nereikia daug kalbėti. Bet kas nesuvokia – neverta įrodinėti.

Prašymas tik atsakingiems žmonėms, kurie supranta, kaip reikia auginti šunį, kaip reikia bendrauti ir kaip reikia gyventi – atsiliepkite, galbūt tai Jūsų draugė. O tie, kas siūlo gerai apšiltintą būdą, maisto dubenį, gerai suręstą voljerą ar tiesiog beribį kiemą – susilaikykite ir praeikite pro šalį. Ir tai galioja ne tik Zojai.

Takis

Takis, kokių poros metų amžiaus, bent jau taip sakė, kai atvežė ankstų rytą.

O į ką jis jums panašus? Į jagterjerą, tiesa? Taip, panašus – ne grynaveislis, o mišrūnas.
Takio priešistorė skurdi, nors gimti ypatingu ar turėti kitokių bruožų nei kiti dažnai neužtikrina orios ateities ir normalaus gyvenimo. Takis, ko gero, priklausė daugintojų klanui, kadangi dar daug yra norinčių šuniuko pigiau ir be dokumentų. Kaip visi sako, jog nereikia tų dokumentų, į parodas neiname, mums reikia šuns, bet pigiau, nes veisliniai brangūs. Visai neįsigilinus, kas slepiasi už to pigumo.

Štai, už šios pigios kainos slepiasi mūsų Takis. Pragyvenęs porą metų nevedžiotas voljere, pjudytas su kitais šunimis, bandytas parduoti už kelis šimtus eurų, paskui kažkam už butelį, o galop į prieglaudą atiduotas kaip visiškai kvailas šuo. Taip buvo įvardintas, kai buvo atvežtas ir buvo atsakyta, kodėl štai tokį šunį kuo greičiau iš namų išgabeno.

Bet kvailų šunų nebūna – yra tik kvaili žmonės, jų kvaili sprendimai, iškreiptas mąstymas ir nesuvokimas. Vieniems reikia pigaus žaislo, kitiems pigaus draugo darbui medžioklėje, kitiems šuns gyvenimui būdoje ir panašiai. Galėtum vardyti ir vardyti kvailus sprendimus, bet visi tie sprendimai turi kainą, o dažniausiai ji būna brangi, kurią sumoka pats šuo. Sumoka tuo, kad sugadina visą jo esybę, charakterį, kai šuo nebepasitiki niekuo – nei savimi, nei žmogumi.

Tada visų nuomonė būna tokia, kad tai yra kvailas šuo. Kvailas, nes jis piktas, jis gali įkasti, gali užpulti, nežinia, kas gali pasirodyti. Bet tik vienetai supranta, kad šuo būtų kaip šuo, tik reikia su juo dirbti. Ir dirbti daug, turint specialių žinių, supratimo, kantrybės. Takio gyvenime pasitaikė žmonės be supratimo ir be nuovokos, todėl jis yra toks, koks yra, ir nėra ko norėti stebuklo. Kaip gyveni, toks ir esi, ką įdedi, tą ir gauni. Elementarūs gyvenimo dėsniai.

Kad Takis gyventų pilnavertį šuns–draugo gyvenimą, jam reikia žmogaus. Žmogaus, kuris supranta, kaip reikia auginti šunį, kaip tokius psichologiškai palaužtus gyvūnus pakelti į kitą lygį, kaip dirbti, suprasti jų mąstymą, dresuoti ir elgtis kiekvienoje situacijoje. Praktiškai reikia specialisto, bet mes tikime, jog yra žmonių, kurie tokias savybes turi ir geba suvaldyti, išmokyti ir parodyti gyvūnui kitą pasaulio pusę – tą gražesnę, švelnesnę, su daug meilės ir supratimo.

Takis kastruotas, vakcinuotas, čipuotas. Pasiruošęs ieškoti savojo žmogaus.

Netinka imti todėl, kad panašus į kažkokią veislę ar todėl, kad yra gražus. Tik tiems, kas supranta, suvokia ir turi patirties.

Zoja ir Takis šiuo metu gyvena „Vizgis“ gyvūnų namuose. Norint susipažinti su beglobiais gyvūnais, galite susisiekti telefonu 862410686 arba apsilankyti prieglaudos feisbuko puslapyje ČIA.