Tokio rango varžybose Lietuva dar nedalyvavo: vilnietė papasakojo, kaip ruošiasi išskirtiniam šunų renginiui

Šunų mylėtojų feisbuko paskyrose pamatę nuotraukų su miestų įžymybių ar gamtos vaizdais, neapsirikite. Gali būti, kad tai nėra atostogų atvirukai. Greičiausia tai pertraukėlė, atokvėpis tarp šunų parodų ar varžybų. Ir nebūtinai Lietuvoje. Ypač dabar, kai atlaisvėjo karantino suvaržymai.

Netrukus tokiais „atvirukais“ pasidalins ir vilnietė Ana Menčiūnienė – rugpjūčio 12-15 dieną su savo borderkoliu Zipu ji dalyvaus Berne, Šveicarijoje, vyksiančiame Pasaulio sportinio šunų paklusnumo (angl. obedience) čempionate. Lietuvos atstovai tokio rango varžybose kol kas dar nedalyvavo.

Pasaulio čempionate varžysis 19 šalių atstovai. Lietuvai, Vengrijai ir Portugalijai atstovaus po vieną dalyvį, o kitų šalių komandas sudarys 4-10 sportininkų, be to, atvyks ir komandų vadovų, trenerių ir netgi šunų fizioterapeutų... Gausiausios komandos turėtų būti iš Švedijos, Lenkijos, Rusijos, Italijos.
Ana Menčiūnienė yra ne tik šunų sporto fanė, bet taip pat ir trenerė, šunų dresūros mokyklos įkūrėja, fotografė, lektorė, edukacinių projektų dalyvė. Ji atstovauja Lietuvai Tarptautinės kinologų federacijos Obedience komisijoje.

Prie šunų Aną traukė nuo mažens. Šie gyvūnai jai atrodė magiški, savotiškai ją hipnotizavo. Ir nors neapsiėjo be nelaimingų atsitikimų (porą kartų šuo ją apkandžiojo), tai nesukėlė kokių nors padarinių. Atvirkščiai, dar labiau „susargdino“ šunimis. Ilgai prašė, kad tėvai nupirktų šuniuką, kol šeimoje atsirado mišrūnas Bimas. Vėliau augino Rytų Europos aviganį Azą, o po nemažos pertraukos – Berno zenenhundus Alvarą ir Kodį. Dalyvavo šunų parodose, kituose kinologų renginiuose. Alvaras išlaikė terapinio šuns testą, dalyvavo vaikų edukacijos programose, paklusnumo varžybose.

Dabar Anos ir jos vyro namuose gyvena du borderkoliai: patinukas Misty Highland Smaug, trumpiau, Zipas, ir kalytė Halcyon Sonic Workaholic, arba Zeta.

Būtent su Zipu jau keletą metų Ana Menčiūnienė aktyviai dalyvauja sportinio šunų paklusnumo varžybose. Šios šunų sporto šakos entuziastė sako, kad obedience sportu užsiima tiek metų, kiek ir turi Zipą – 4 metus. Zeta dar tik ruošiasi startuoti, jai kol kas 10 mėnesių.

– Ko reikia, kad Obedience čempionate galėtum atstovauti šaliai? Kokie pasiekimai yra svarbiausi?

– Kad atstovautum šaliai, pirmiausia reikia pradėti sportuoti ir dalyvauti varžybose (Šypsosi – Red.). Reikia smagiai leisti laiką su savo šunimi ir tuo pačiu numatyti tikslą. Be abejo, būtina patekti į tarptautinę klasę (obedience 3) ir joje gauti įvertinimą. Kiekviena šalis pati nustato atrankos kriterijus – Lietuvoje tai yra du įvertinimai „labai gerai“ pirmais starto metais obedience 3 klasėje ir įvertinimas „puikiai“ bei „labai gerai“ startuojant antrus metus ir daugiau. Antras įvertinimas jau turi būti gautas kitoje šalyje, ne namuose.

– Rengdamasi atsakingoms varžyboms, kaip intensyviai treniruojiesi? O gal tai vyksta non stop, kiekvieną dieną?

– Kad pereitum iš klasės į klasę, kiekvienoje reikia iškovoti įvertinimą „puikiai“. Iš viso yra keturios klasės: nacionalinė ir trys tarptautinės. Arba, obedience 1,2,3. Kiekvienoje klasėje užtrunkama daugmaž metus, todėl šuo į obedience 3 patenka sulaukęs maždaug ketverių metų arba dar vėliau. Vadinasi, tai mažiausia ketveri metai nuoseklių treniruočių, kurios vyksta nuolat, nes visada yra ką tobulinti. Nebūtinai kasdien! Galiu treniruoti savo šunį tik porą kartų per savaitę, tačiau svarbu treniruotę suplanuoti, padaryti ją įdomią ir efektyvią, nenualinti šuns. Augintiniui treniruotės turi patikti, o tai priklauso nuo vedlio pasirengimo, gebėjimo planuoti, analizuoti klaidas, ieškoti geriausių sprendimų.

– Kada šuniui ir vedliui sekasi treniruotėse arba varžybose ir kokių savybių tam reikia?

– Kantrybės ir nuoseklumo! Svarbu neskubėti, viską daryti šuns ritmu. Planuoti treniruotes. Būna visko – ir pakilimų, ir nuosmukių, bet finišą pasiekia tie, kas nenuleidžia rankų. Kas dega aistra šiai sporto šakai ir kas labai myli šunis, kas tiki šunų gebėjimais ir pasitiki savo augintiniu.

Be techninio pasirengimo varžyboms labai svarbūs yra tarpusavio santykiai su šunimi. Jei vedlys pasitiki savo šunimi, o šuo vedliu – pusė sėkmės garantuota! Taip pat šuo privalo būti labai socialus, nereaguoti į aplinkos dirgiklius. Varžybose dažniausia būna triukšminga, daug šunų, žmonių – nuolatinis judėjimas, žmonės juokiasi, ploja. Jeigu šuo jautriai į tai reaguoja, varžyboms dar ne laikas.

– Iš ko mokeisi? Ar turi šios šunų sporto šakos guru?

– Stiprių, talentingų obedience sportininkų pasaulyje yra nemažai, todėl sudėtinga ką nors išskirti. Teko mokytis pas pasaulio čempiones suomes Oili Huotari ir Crista Enquist. Taip pat mokiausi pas „Tending“ veislyno savininką ir sportininką Pekka Korri (Suomija). Žaviuosi skandinavišku požiūriu į šunų treniravimą, kur ramybė, pagarba šuniui, gyvūno gerovė ir švelnumas puikiai dera su reikalavimais, aiškiomis taisyklėmis, nuoseklumu. Suomijos obedience mokykla man labiausiai prie širdies. Dalyvaudama Pasaulio sportinio šunų paklusnumo čempionate turėsiu galimybę pamatyti ir kitų sportininkų pasirodymus. Kartu su Zipu įgysime naudingos patirties, patirsime naujų dalykų, labiau pažinsime obedience bendruomenę.