Rašytojo augintiniai – pusiau šunys, pusiau katės
Nors T. Dirgėla save vadina kačių žmogumi, šunys jam taip pat nesvetimi. Kadaise jo augintas šuo šiomis dienomis dūksta uošvių sodyboje, o rašytojo šeimoje dabar karaliaujanti katė Findusė turi daug šuniškų bruožų.
Findusė – jau trečioji Dirgėlų katė. Kol rašytojas dar neturėjo vaikų, pirmąjį katiną su žmona priglaudė iš gyvūnų prieglaudos. Deja, katinas sirgo ir turėjo problemų su kvėpavimu, tad vos po kelių savaičių šeima jo neteko.
Findusė, dabartinė Dirgėlų augintinė, taipogi turi šuniškų bruožų. Kai jai numetamas žaislas (kuo toliau ir kuo aukščiau, tuo geriau), ji nueina jo pasiimti ir atneša atgal, tarsi prašydama mesti dar kartą. Rašytojas juokauja – galbūt katės jo namuose „sušunėja“ dėl to, nes iš kažkur gauna šunų maisto.
O iš tiesų turbūt jos paprasčiausiai jaučia, kad šiuose namuose mylimos tiek katės, tiek šunys, todėl gali būti abiem vienu metu.
Katės vardą teko keisti dėl kurioziškos priežasties
Turbūt jau spėjote atkreipti dėmesį į tai, kad Dirgėlų katės vardas – labai neįprastas. Pasirodo, jis paimtas iš knygų. Atrodo tarsi savaime suprantama, kad rašytojo šeimoje auganti katė pavadinta knygos personažo vardu, tačiau rašytojas prisipažįsta, kad katės vardą teko keisti dėl kurioziškos priežasties.
„Pirmiausia mūsų katė vadinosi Findusas. Kai gavome vasarą ją dovanų, mums sakė, kad tai berniukas. Visi mėgstame skaityti knygas, o tuo metu vaikai labai mėgo Petsoną ir katiną Findusą, tokius populiarius knygų veikėjus. Taip ir sugalvojome, kad katiną reikia pavadinti Findusu. Paskui, kai po poros mėnesių pirmą kartą nuvežėme Findusą pas veterinarą, paaiškėjo, kad ten ne berniukas, o mergaitė“, – pasakoja T. Dirgėla.
„Būdavo, kad sėdi, sėdi, visą kambarį apžiūri, akimis permeti, ar niekur nėra katino, bet vos tik ranką pajudini – neaišku iš kur jis iššoka ir griebia tą ranką. Su visais mūsų katinais buvo toks pereinamasis etapas. Visos bėdos būna tada, kai tiek katinas, tiek šuo būna maži ir dar nežino namų taisyklių. Tai būdavo ir užuolaidų padraskymo, ir baldų, ir rankų. Labai norisi žaisti su viskuo, kas tik vos vos juda“, – prisimena T. Dirgėla.
Griežtiems tėvams verta persigalvoti: augintinis vaikystėje itin vertingas
Vaikystėje dažnas svajojame apie augintinį, tačiau ne visiems pasiseka šią svajonę išpildyti. Dažnam vaikui tenka susitaikyti, kad tėvai griežtai atsisako turėti augintinį. Todėl vaikų rašytojo paklausėme: kaip „išsiprašyti“ augintinio, kai tėvai nenusileidžia?
Pirmiausia T. Dirgėla atkreipia dėmesį į tai, dėl ko dažniausiai tėvai neleidžia turėti augintinio, ir prisipažįsta, jog kadaise tokioje situacijoje buvo ir jis pats.
„Man taip irgi buvo su mano močiute. Užaugau su močiute, tai turbūt dėl tos tvarkos palaikymo (nesutiko turėti augintinio – „Delfi“). Jeigu jūs, vaikai, savo mamai, tėčiui, močiutei, seneliui, dėdei ar su kuo gyvenate, parodytumėte, kad jūs labai puikiai mokate tvarkytis savo kambarį, prisižiūrėti savo daiktus, kad visada tvarka būtų, tai tada, manau, ir tas pasitikėjimas dėl augintinio gali atsirasti“, – sako T. Dirgėla.
Rašytojas pastebi, kad augintinio turėjimas vaikystėje yra labai vertinga patirtis, tad tėvai, kurie labai tam priešinasi, turėtų apie tai pagalvoti.
„Augintinis labai prisideda prie to, kaip formuojasi vaiko atsakomybė. Jis pradeda rūpintis ne tik savimi, bet ir augintiniu: ar yra vandens dubenėlyje, ar yra maisto, ar tualetas išvalytas. Kartais tėvai patys laukia, kol vaikas atsakingesnis taps, ir tada padovanoja augintinį, o kitas variantas – tėvai kaip tik gyvūną padovanoja norėdami, kad jų vaikas taptų atsakingesnis tuo gyvūnu besirūpindamas“, – pažymi vaikų rašytojas.
Daugiau įdomių istorijų apie augintinius ir patarimų apie jų priežiūrą – laidoje „Duok leteną“ šeštadieniais 9:30 val. per „Delfi TV“.