Likę vieni, jaunikliai nebūtų išgyvenę
Gražios draugystės pradžia tapo „Tautmilės prieglaudos“ pagalbos šauksmas. Prieglauda ieškojo žmonių, galinčių kas porą valandų pamaitinti tris šuniukus, kuriems tėra 7 dienos.
„Apie juos pranešė kaimo vaikai, sakė, kad mama negyva. Tuo metu kaip tik su draugu atostogavom, tai turėjom daug laisvo laiko. Nusprendėm pagelbėt. Šuniukai buvo dar visai mažyčiai, du berniukai ir mergytė. Maitinom juos mišinukais iš buteliukų, o po to dar reikdavo padėti jiems nusilengvinti trinant pilvukus“, – prisimena P. Taujanskaitė.
Moteris iškart pastebėjo, kad gyvūnai labai skirtingi. Mergaitė buvo neramiausia ir vienintelė verkdavo, kad būtų paimama ant rankų. Tuo metu berniukai arba valgydavo, arba miegodavo.
„Buvo nuostabu sekti gyvenimą nuo pat pradžių, matyti, kuris pirmas atsimerkia, kuris pirmas pradeda vaikščioti. Auginom juos 3 mėnesius. Vėliau berniukams buvo surasti nuolatiniai namai, o mergaitė liko pas mus. Pavadinom ją Bona. Visai kaip Bona Sforca, nes ji buvo valdingiausia, didžiausia ir stipriausia iš šuniukų“, – teigia P. Taujanskaitė.
Paulina jaučiasi atsakinga, kad Bona būtų laiminga
Augindama kalytę nuo pirmųjų jos dienų, moteris tikina pajutusi, ką galėtų reikšti motinystės džiaugsmas.
„Neturiu vaikų, bet įsivaizduoju, kad tai kažkas panašaus. Kalytė leido mums patirti pirmus kartus iš naujo – kai pirmą kartą maudėsi, džiaugėsi dušo srove ir gaudė vandenį, kai pirmą kartą pamatė sniegą, antis, kitus šunis, kai pajuto, kaip smagu gaudyti pagaliuką arba kasti duobę. Džiaugdamasi pasauliu, ji tuo džiaugsmu dalinasi su mumis“, – teigia P. Taujanskaitė.
Kalytės šeimininkė jaučia atsakomybę už tai, kad gyvūnas patirtų kuo daugiau laimės.
„Nuo mūsų priklauso, kokia bus jos diena, kiek džiaugsmo ji turės galimybės patirti. Tai savotiški mainai. Štai kodėl tai vadinama draugyste – tai santykiai, kuriuos tu puoselėji arba ne“, – mano ji.