Vilnietės Ievos namuose gyvūnų atsirado pamažu – pirmieji namuose apsigyveno katinai Mačo ir Mūza, kiek vėliau – australų aviganis Dzeusas. Gausiam gyvūnų būriui atsirasti nesutrukdė net gana skeptiškas Ievos vyro požiūris į augintinius namuose.
„Pradžioje atsirado katinas, nes aš labai norėjau, nors vyras buvo prieš. Po to pagalvojome, kad katinui liūdna vienam. Po metų įsigijome kitą. Katinai daug dėmesio iš mūsų nereikalauja, jiems kur kas linksmiau kartu.“
Šuniui atsirasti palankiu pretekstu tapo Ievos vyro hobis. „Mano vyras skraido parasparniu, tad po kurio laiko pradėjau zyzti dėl šuns. Aš visada sėdžiu viena pievoje, man nėra ką veikti apačioje. Taip pat pradėjau bėgioti ir pagalvojau, kad tai galėčiau daryti su šunimi. Na, visi šie argumentai įtikino vyrą įsigyti šunį.“
Tiesa, moteris pirmiausia svarstė apie mopsų veislės augintinį, bet sužinojusi, kad šunys nėra labai judrūs, taip pat gana jautrūs aplinkai, nusprendė įsigyti australų aviganį, kuris tobulai atitiko visus kriterijus. Vis dėlto Ieva vyro neperspėjo, kad nusprendė įsigyti ne mopsą, tad namuose išvydęs Dzeusą, vyras gerokai nustebo. Dabar pora juokauja, kad jų augintinis yra pats gražiausias pasaulyje mopsas.
Ieva pasakoja, kad gyvūnai buvo jos noras ir poreikis, tad ir visi priežiūros rūpesčiai daugiausia gula ant jos pečių. „Vaikai jau beveik užauginti, tad tiesiog pamaniau, kad laikas kažką daryti dėl savęs, kas pačiai patinka. Man patinka aktyviai gyventi, tad ir šuo, ir sportas atsirado savaime, ekspromtu. Pastebiu tendenciją, kad viskas, kas man nutinka neplanuotai, būna labai sėkminga.“
„Katinų dėžutes valome visi. Yra sudarytas grafikas, kartais pasipykstame, kuris praleido grafiką ir neišvalė. Reikia pamaitinti, pagirdyti, nes jie vandenį geria tik iš čiaupo. Jei miauksi vidury nakties, turi paleisti čiaupą, nes gerti nori. Šunimi ir jo poreikiais rūpinuosi aš, tai mano atsakomybė. Žinoma, jei susergu ar išvykstu, šeima jį prižiūri, bet tik būtinais atvejais.“
Ieva pasakoja, kad katinai geriausiai sutaria su vaikais Uosiu, Elžbieta ir Auguste, miega tik jų kambaryje.
Neseniai Ieva atrado ir naują sporto rūšį – bėgimą su šunimi. Ši veikla praplėtė bičiulių ratą, tapo puikiu būdu aktyviai leisti laisvalaikį. „Neseniai pirmą kartą dalyvavau varžybose su šunimi – tai vadinamasis canicross. Tokio tipo varžybos buvo rengiamos pirmą kartą Lietuvoje. Pastebėjau, kad mano šuniui nepatinka bėgti greta manęs, tad sugalvojome, kad tegul jis bėga priekyje ir tempia mane. Šuo būna su pakinktais, aš su specialiu diržu, kuris turi amortizatorių. Šunį šeimininkas turi skatinti, kad jis trauktų ir bėgtų pirmyn. Su Dzeusu buvo šiek tiek sudėtinga, jis nori kompanijos – kai pasiveja šunį, užuot lenkęs jis bėga šalia. Iš 22 užėmėme 11 vietą. Aš gavau prizą už tai, kad buvau vyriausia trasos dalyvė. Dabar galvoju, kad šia veikla reikėjo užsiimti anksčiau“, – juokiasi Ieva.
„Šuo pakeitė suvokimą apie laiką, tvarką. Kai yra namuose šuo, negali visą laiką koncentruotis į kitus reikalus, jei šuo nori į lauką, tu negali pasakyti jam, kad palauktų. Atsiradus šuniui viskas tapo šviežiau, geriau, aktyviau, pažįstamų ratas prasiplėtė.“
Paklausus Ievos apie dar didesnį gyvūnų skaičių namuose, moteris realistiškai pasveria savo galimybes. „Daugiau gyvūnų įsigyti neplanuoju, nes trijų kambarių bute nėra vietos. Katinai savarankiški, bet šuo atima daug laiko, dabar norisi maksimaliai jam vienam skirti pakankamai laiko. Juk neužtenka jo išvesti į lauką 10 minučių.“
Pašnekovė mano, kad šunų padėtis Lietuvoje po truputį gerėja, tampa populiarūs humaniški dresūros būdai, didėja šunų augintojų sąmoningumas. „Manau, kad padėtis gerėja. Net yra kalbama, kad vienas dresuotojas yra šiurkštus, geriau pas jį neiti. Kitas dalykas, žmonių požiūris – mamos su vaikais, aišku, visada bus ta grupė, kuri prašo nepaleisti šuns ir jų baidosi, bet visi kiti žiūri pozityviau. Prie namų iš pradžių nebuvo kur mesti šuns išmatų, susisiekiau su savivaldybe ir po 3–4 savaičių atsirado 4 šiukšliadėžės. Reaguoja, padeda. Tik reikia pačiam būti aktyviam. Šuo tapo ne tik gyvūnu, bet ir draugu.“
Ieva mano, kad nemažą dalį problemų, susijusių su keturkojais, išspręstų tinkamas jų auklėjimas. „Šeimininkams būtina dresūra, o ne šunims. Įsigijusieji šunį turi pereiti dresūros pradžiamokslį, nes ten paaiškinama, ko negalima daryti su šuniu, kaip negalima bausti, pavyzdžiui, senyva močiutė pamato mus, savąjį traukia savęs link, tas klykia ir išeina tikra psichozė. Nors mano šuo ramus eina pro šalį, nieko nedaro, į jį taip visi žiūri, lyg kažkas atsitiko.“
Griežčiausiai ir itin neigiamai moteris vertina gyvūnų veisimą daugyklose. „Aš turiu griežtą nuomonę prieš daugyklas, kurios veisia neveislinius gyvūnus ir juos pardavinėja. Deja, bet mūsų katinai iš ten ir yra. Pirkome juos per skelbimus – norėjome pigesnių bengalų veislės kačiukų. Tuo metu žinių apie gyvūnų veisimą tikrai trūko, atrodė viskas labai paprasta. Dabar man gėda, kad tuo metu nesusimąsčiau ir juos iš ten įsigijau. Vienas iš katinų turėjo didelių sveikatos problemų, nes daugyklose niekas nežiūri į tai, kad gyvūnas būtų genetiškai sveikas. Jau geriau imti gyvūną iš globos namų arba veislyno, jei norima konkrečios veislės augintinio, nes juose daromi išsamūs sveikatos testai. Yra tokių baisių problemų dėl nesveikų veisiamų gyvūnų, iš kurių žmonės darosi lengvus pinigus.“
„Nusipirkę šunį planavome dalyvauti parodose, bet galiausiai pasiėmėme brokuotą – jis turi per daug baltos spalvos ant kailio, dar ir koja buvo traumuota, nebeužaugo plaukai. Parodos „nuplaukė“, bet atradome kitą mėgstamą veiklą, kuria galime kartu užsiimti“, – šypsosi moteris.
Šis straipsnis – kompanijos „Purina“ inicijuoto socialinio projekto „Gyvūnai – šeimos nariai“ dalis. Projekto tikslas – paskatinti žmones į gyvūnus pažvelgti šiek tiek kitomis akimis ir prisiminti, kad su augintiniais turėtume elgtis taip pat atsakingai, rūpestingai ir atidžiai kaip ir su šeimos nariais. Augintiniai ne tik suteikia džiaugsmo, jaukumo namams, bet ir padeda sutvirtinti santykį tarp šeimos narių, auklėti vaikus ir ugdyti bei puoselėti šeimos tradicijas. Kiekvieną savaitę dalinsimės įvairių įkvepiančių ir įdomių šeimų istorijomis, kurios įrodys, kad keturkojis augintinis tampa ypatinga šeimos dvasia.