Išdykusi voverė mėgsta žaisti su žmonėmis
Jokiuose veislynuose ar prieglaudose šio laukinio žvėrelio neaptiksite – laukinių gyvūnų laikymas nelaisvėje galimas tik gavus specialų leidimą ar išimtiniais atvejais, kai gyvūnas yra sužeistas, prijaukintas, o grįžimas į laisvę jam būtų pavojingas. Kaip tik tokioje situacijoje atsidūrė uteniškė D. Grudzinskienė.
„Voverę gavau iš moters, kuri žvėrelį augino nuo mažų dienų. Voverytę rado iškritusią iš medžio, sužeistą, leisgyvę. Moteris priglaudė nelaimėlę ir pagydė, užaugino, tačiau neturėjo galimybės ilgiau jos laikyti. Todėl atidavė mums, kad su ja žaistume ir bendrautume. Voverei labai reikia bendravimo“, – aiškina D. Grudzinskienė.
Sunku patikėti, bet laukinis gyvūnas, nuo mažų dienų gydomas žmogaus, išties prie jo prisirišo. Šiandien voverė ne tik nesibaimina žmogiškos kompanijos, bet ir pati veržiasi žaisti, bendrauti su naujaisiais šeimos nariais.
„Voverė labai mėgsta žaisti. Ji laipioja ant žmogaus kaip aplink kamieną, pas mus ateina drąsiai, o jei ji labai norės, tai leisis būti paglostoma. Bet jei ji to nenori, kanda – tuo nori pasakyti, kad jos neliestume. Bet jei jau ateina ir prisiglaudžia, reiškia, kad meilės jai reikia. Tada ją tik glostyk ir glostyk. Ypač mėgsta, kai glostom nugarytę, atsipalaiduoja kaip per kokį masažą“, – juokiasi moteris.
Voverė ir katinas – geriausi draugai
D. Grudzinskienę stebina gyvūno mitybos įpročiai. Dažnai voverė išsirenka vieną dominantį produktą ir keletą dienų prašosi vien tik jo. Vieną savaitę ji gali eiti iš proto dėl pomidorų, o štai kitą ji jau prašosi riešutų,
„Voverė reikalauja nuolatinio dėmesio. Turint ją, žadintuvo nereikia – kiekvieną dieną pusę septynių ji pradeda lakstyti. Kambariuose voverė turi daug laisvės, o miega savo namelyje, kurį padarėme iš paukšteliams skirto inkilo. Ten ji jaučiasi saugi – kaip sakom, miega išmetus šlaunį per kraštą“, – pasakoja D. Grudzinskienė.
Tiesa, moteris turi ir daugiau augintinių. Be kadaise slaugytos lapės, kiti moters augintiniai atrodo gan įprasti: lauke laksto rotveilerė, mopsas, katinas, o šinšilų ūkyje, kaip sako D. Grudzinskienė, auga tūkstantį charakterių turintis šinšilų būrys. Visi gyvūnai, prideda ji, yra išlepinti.
„Mūsų voverė labai gražiai draugauja su katinu. Kai vienas kito nemato, voverė pribėga prie lango ir dairosi, kur dingo katinas. Kai išgirsta, kad jis miauksi, voverė žiūri į katiną ir skleidžia tokį garsą, kurį mes vadinam „tu ateik“, – sako D. Grudzinskienė.