Kėdainiuose gyvenanti Milana Daukšienė sako, kad kiekvieno šeimininko pareiga užtikrinti savo augintinio gerovę. Jau penkiolika metų ji augina ir dešimt metų veisia mopsus.
„Veislę rinkausi iš šunų veislių enciklopedijos. Gyvai mopso net nebuvau mačiusi, bet kai išvydau mopsų porelės nuotrauką ir perskaičiau aprašymą, tarytum nušvito galvoje: maniškis!“, – šypsosi gausios mopsų šeimynos „mama“.
Įsigijus svajonių šunį – mopsą, netruko ateiti laikas, kai namuose jų atsirado daugiau. „Mano veislyno mopsų amžius nuo 11 mėnesių iki 15 metų, – į šunų amžių atkreipia dėmesį veisėja. – Labai vertinu žinias, kurias gaunu matydama, kaip sensta mano mopsai, kokių sunkumų jiems kyla, o kas išryškėja kaip privalumas. Mopsai yra ilgaamžiai, aštuonerių metų mopso niekaip nepavadinčiau senjoru!“
Didelis – mažame, taip sako apie šiuos šunis. Mopsai vieni populiariausių ne tik Lietuvoje (mūsų šalyje pirmasis mopsas atsirado tik 1993 m.), bet ir kitose šalyse.
Mopsus laikė Didžiosios Britanijos, Prancūzijos monarchai, jais žavėjosi rašytojai ir filosofai. Pirmosios žinios apie šiuos šunelius aptinkamos lamų rankraščiuose, o budistų vienuolynai minimi kaip mopsų ir kitų šventųjų šunų veisimo centrai. Ši šunų veislė – labai senas Olandijos kinologijos paveldas.
Jeigu mopsai yra Olandijos paveldas, kaip prancūzų buldogai – Prancūzijos ar anglų buldogai – Anglijos, natūralu, kad jie saugomi ir puoselėjami. Savotiška, bet visus veislinius šunis galime vadinti kinologijos paveldu. Juos saugo šalis, kuri tą veislę sukūrė, taip pat saugo ir Tarptautinė kinologų federacija.
Milana Daukšienė džiaugiasi, kad jos gyvenime nepasitaikė atvejo, kad su augintiniais būtų lėkusi į veterinarijos gydyklą dėl kvėpavimo bėdų. Ji rūpinasi fizine šunų būkle, nes žino: nestoram, gražias kūno linijas turinčiam mopsui gyventi, o tuo pačiu ir kvėpuoti, yra lengva.
Veisėjos nuomonei pritaria ir vilnietė veterinarijos specialistė Viktorija Mingailė, ji pabrėžia, kad visos be išimties šunų veislės yra jautrios karščiui ir tiesioginiams saulės spinduliams. Taip, ji sutinka, kad brachicefalų veislių šunims karštis pavojingesnis, bet tik tuo atveju, jeigu šuo turi anatominių kvėpavimo takų nukrypimų nuo normos (per siauros šnervės, pailgėjęs minkštasis gomurys ir pan.), jeigu gyvūno kvėpavimas apsunkintas ir jis turi antsvorio, serga širdies ar kitomis lėtinėmis ligomis.
„Esu įsitikinusi, kad neatsakingai veisiami brachicefalų veislių šunys turi didesnę riziką turėti išvardytas patologijas, tačiau normalus, sveikas „suplotanosis“ nėra padidintoje rizikoje, – savo požiūrį argumentuoja V. Mingailė – Savo praktikoje nepastebėjau, kad dėl perkaitimo brachicefalams pagalbos prireiktų dažniau nei kitiems šunims. Šilumos smūgį dažniau patiria nutukę šunys.“
Mopsų mylėtoja M. Daukšienė gegužės mėnesį kartu su kitais šunų augintojais dalyvavo Lietuvos kinologų draugijos ir veterinarijos specialistų organizuotame brachicefalų veislių sveikatos tikrinimo teste. Ji džiaugiasi, kad gydytojai parengė puikią testavimo metodiką. Kiek šis testavimas bus naudingas mopsų ir kitoms veislėms, parodys ateitis, tačiau veisėja mano, jog visos priemonės, padedančios rūpintis augintinių gerove, yra sveikintinos.
Paklausta, ką patartų kitiems trumpo snukelio šunų šeimininkams, ji atsako: „Jeigu labai karšta, eikite pasivaikščioti vakarais ir rytais (pasigrožėsite saulėtekiu ir saulėlydžiu – Juokiasi). Dienos metu nereikėtų ilgai vaikštinėti, nebent atlikti „gamtinių“ reikalų. Savo šunims nesegu šaldomųjų liemenių. Mano mopsiukai visada turi vandens baseinėlį, kuriame maudosi. Dienos metu nelaikau šunų saulėkaitoje, kalbu apie oro temperatūrą virš 25°C, tačiau savaitgaliais dienas leidžiame lauke. Seniukai ilsisi medžių pavėsyje, jaunimėlis žaidžia, maudosi. Vietoj ilgesnių pasivaikščiojimų renkamės maudynes – užsegam mopsams gelbėjimosi liemenes ir plaukiojam visi kartu. Mes džiaugiamės vasara.“