Veterinarijos gydytoja ir šunų veisėja Neringa: gyvūnai neturi kentėti

Vaikystėje jos mėgstamiausios knygos buvo gyvūnų enciklopedijos. Užaugo su pekinais, Jorkšyro terjerais ir kitais gyvūnais augintiniais. Savaitgalius su šeima leisdavo šunų parodose. Augintiniai „parinko“ jai studijas ir profesiją. O šiandien „Kaivanos“ gydyklos veterinarijos gydytoja Neringa Griškienė nebeįsivaizduoja savęs kitokios ar kur nors kitur. Nebent tai būtų ekstremalaus bėgimo su kliūtimis varžybos, kur ji atstovauja „OCR BALTIC WARRIORS“ komandai.

Artėjant Šuns dienai, pokalbis su veterinarijos specialiste kauniete Neringa Griškiene apie „Penkias gyvūnų laisves“, mylimus šunis ir žmogaus pareigas.

– Šių metų Šuns diena akcentuoja „Penkias gyvūnų laisves“, o viena svarbiausių laisvių sako, kad gyvūnai neturi jausti skausmo ir kančių. Gyvūnai visada turi sulaukti veterinarinės pagalbos. Kalbant apie šunų sveikatą, kas, jūsų nuomone, svarbiausia?

– Svarbiausia yra tinkama mityba, bet ne mažiau svarbios ir profilaktinės priemonės (skiepai, tyrimai, reguliarūs vizitai pas gydytojus). Labai svarbu laiku pastebėti negalavimų ir ligų simptomus – gyvūnai nemoka kalbėti ir pasakyti, kad maudžia ten ar ten. Todėl šeimininkai ir veterinarijos specialistai turi laiku pastebėti pirmuosius negalavimų simptomus, kurie dažniausia būna apatija, vangumas, sumažėjęs apetitas ar visiškas maisto atsisakymas.

– Gyvūnų teisės ir laisvės pabrėžia, kad gyvūnas neturi jausti kančių. Ką manote apie eutanaziją?

– Jeigu gyvūnas serga nepagydoma liga ir patiria sunkias kančias, nors veterinarinė medicina šiuo metu jau yra labai daug pasiekusi, eutanazija kartais tampa humaniškiausiu būdu nutraukti gyvūno kančias. Suprantu, kad ausį rėžia žodžių eutanazija ir humanizmas gretinimas. Galime pasirinkti ir kitą žodį – užmigdymas, bet tai vis tiek tas pats, tai be galo sunkus ir jautrus sprendimas, po kurio kelio atgal nebėra. Kai kalba pasisuka apie mano pačios augintinius ir kai pačiai teko priimti sprendimą dėl eutanazijos, išgyvenau tai kaip atsisveikinimą su mūsų šeimos nariu. Iš profesinės pusės supranti, kad niekuo padėti nebegali, tačiau vis tiek ramybės neduoda viltis: o gal? Tokiu metu privalome vadovautis ne jausmais, o protu – nė vienas gyvas organizmas neturi kentėti, jeigu padėti nebeįmanoma. Veterinarijos gydytoja dirbu šešerius metus, bet eutanazija yra nemėgstamiausia mano darbo akimirka. Džiaugiuosi, kad tokios akimirkos pasitaiko retai.

– Apie šalį ir jos žmones sprendžiama iš to, kaip jie elgiasi su gyvūnais – turbūt ne kartą girdėjote. Matydama, kaip ukrainiečiai gelbsti savo augintinius, ką apie juos norėtumėt pasakyti?

– Tai, kas vyksta Ukrainoje, yra siaubinga. Siaubinga ir dėl žmonių, ir dėl gyvūnų, ir dėl niokojamo krašto. Prasidėjo karas – pasipylė nuotraukos: žmonės į slėptuves nešasi savo augintinius, glaudžia prie savęs šuniukus, kačiukus, net papūgėles, yra pasiryžę juos išgelbėti. Pirma mintis buvo – elgčiausi lygiai taip pat, niekada nepalikčiau saviškių! Džiaugiuosi, kad Lietuvos veterinarijos gydyklos ėmėsi iniciatyvos ukrainiečių augintiniams suteikti nemokamas paslaugas, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba palengvino šių gyvūnų patekimą į Lietuvą. Paramą maistu ir priežiūros priemonėmis ėmė teikti įvairūs fondai ir privatūs asmenys. Atjauta, pasiryžimas priimti beglobius parodė ne tik humanišką Lietuvos gyventojų požiūrį į gyvūnus augintinius, bet ir aiškų supratimą, kas yra gyvūnų gerovė, kokios yra mūsų pareigos.

– Žmogaus ir šuns ryšys... Apie tai filosofuoti galima labai daug, bet nors trumpai: ką jums reiškia augintiniai?

– Kartais galvoju: yra žmonių, kurie negali, o gal net nemoka gyventi be šunų (Juokiasi). Šunys šalia manęs visą gyvenimą ir už tai pirmiausia esu dėkinga tėvams, tikriems gyvūnų mylėtojams. Stebėdavau mamą šunų parodos ringe, labai norėjau tapti hendlere. Jaunųjų vedlių konkursuose pradėjau dalyvauti nuo 2005-ųjų, po dvejų metų atstovavau Lietuvai jaunųjų vedlių konkurse Europos čempionate Zagrebe. Būti vedle man reiškė ir tebereiškia labai daug. Neapsakomas jausmas suprasti savo šunį iš akių, ringe būti tikra komanda. Pirmoji šuniukų vada mamos įkurtame veislyne „Čiobrelis“ gimė prieš 28 metus, ji veisė pekinų veislės šunis, paskui mūsų šeimoje apsigyveno Jorkšyro terjerai.

– O dabar – pudeliai. Kodėl?

– Pudeliai mūsų namuose atsirado prieš dešimtmetį. Tai buvo mano svajonė. Kurį laiką stebėjau pudelius parodose, žavėjo jų elegancija, žaismingumas. Pudeliai be galo protingi, prieraišūs, fiziškai stiprūs, noriai besimokantys. Mūsų pirmoji pudelytė Jiyou (japoniškas vardas ir liko) atkeliavo iš garsiausio pasaulio veislyno Japonijoje „Smash“, nors ir labai nelengva buvo užmegzti kontaktą su garsiu veisėju, kol jis mumis ėmė pasitikėti. Augintiniai suteikia mano gyvenimui pilnatvės, tokį patį požiūrį dažnai girdžiu ir iš kitų šunų šeimininkų. Gyvūnai žmonėms yra labai svarbūs.